FYATT & B. FR (Z.M.)

1.3

1.3

(Daina: Max Barskih - Invisible)

Lexi

Nurijau gerklėje susidariusį gumulą. Žinau, prisidirbau...

- Kodėl atsakei man tuo pačiu? - paklausė juodukas.

Štai ką aš turėjau omenyje sakydama, kad prisidirbau.

- Tu per gerai bučiuojiesi. - leptelėjau nepagalvojusi.

Jis nusijuokė, o mano skruostai šiek tiek paraudo.

- Kaip matau tu mėgsti sakyti tai ką galvoji. - tarė.

- O kaip kitaip. - tariau bandydama nuo jo atsitraukti, tačiau jo tvirtos rankos manęs nepaleido. - Žinai, tu jau gali mane paleist. - pridūriau.

- O jei aš nenoriu? - pažvelgė man į akis su keista šypsenėle.

Nurijau seiles.

- O ko tu nori? - paklausiau.

Jo šypsenėlę pakeitė lūpos prikandimas ir jo akys nužvelgė mano liekną figūrą.

- Tavęs. - jo lūpas paliko šis vienintelis žodis.

Kas per velnias? Juk mes net nepažįstami. Ar tai vienas iš tų vienos nakties nuotykių kur paskui lieki ant ledo?

- Žinai, tu iškrypęs. - pasakiau gerai neapgalvojusi savo žodžių.

Jis tik nusijuokė ir patraukė rankas nuo manęs. Nustebau, tuomet grįžau į keleivio vietą. Po to kas čia įvyko tikrai nebenorėjau likti jo automobilyje, todėl siekiau durelių, kad galėčiau išlipti, bet jos staiga užsirakino. Sumišusi atsisukau į vaikiną.

- Ką tai reiškia? - kiek pakėliau balsą.

- Tu manai aš taip lengvai tave paleisiu? - tarė.

- O kam aš tau reikalinga? Juk mentai jau dingo, be to, kokio velnio tu mane pabučiavai? - po truputį kėliau isterijas.

- Tu gal nusiramink pirmiau. - nusijuokė užvesdamas variklį.

- Išleisk mane. - rimtai tariau.

- Ne. Tu keliausi su manim, lėlyte. - mirktelėjo.

- Tu gal idiotas? Išleisk mane dabar pat! - jau šūkavau.

Jis atsisuko į mane su tamsiom akim. Nejau aš jį supykdžiau?

- Visų pirma, užsičiaupk, o antra, tu važiuosi su manim, o jei ne... Geriau to nenorėk sužinoti. - rimtai kalbėjo.

Susiraukiau. Net nežadu jam paklusti. Aš jam ne koks žaislas ar kalė, kuriai gali nurodinėti.

- Tai tu mane laikysi įkaite? Dabar aš tavo žaisliukas, taip? - piktai tariau.

Jis stipriai užsimerkė ir trenkė kumščiu į vairą, kas privertė mane krūptelėti. Tuomet ir vėl atsisuko į mane.

- Kodėl tu viską taip apsunkini? Nejau taip sunku tiesiog sėdėti automobilyje?! O gal tau geriau stovėti ir šalti sumautoj degalinėj, kurioje tavo draugužis tave paliko?! Šito nori?! Tada prašom, gali keliaut sau laiminga! - durelių užraktas spragtelėjo ir jos atsirakino.

Stebėjausi vis augančiu jo balso tonu. Džiaugiausi bent dėl to, kad jis nesugalvojo man trenkti ar dar ko nors padaryti. Tačiau išlipusi iš jo automobilio ir vėl liksiu degalinėje. Ką turėčiau daryti? Bet juk aš principų žmogus, o šitas avigalvis ką tik mane aprėkė.

Ilgai negalvodama atidariau dureles ir išlipau laukan.

- Tu juokauji, tiesa? - ramiu tonu ištarė juodukas.

- Ne, net nežadu ten likti kai tu mane aprėkei. - sukryžiavau rankas ant krūtinės.

Jis nusijuokė.

- O tu tikrai užsispyrusi. - jis taip pat išlipo iš automobilio ir apėjo jį į mano pusę.

Ranka pasirėmė į automobilio stogą. Akimis greitai jį nužvelgiau. Jūs turbūt juokaujat? Nebežinojau kur dėti akis, tad nusisukau ir vos laikiau juoką.

- Kas tau dabar? - susiraukė vaikinas.

Nebesusilaikiau ir ėmiau juoktis. Žvilgsniu parodžiau jo problema. Jis žvilgtelėjo žemyn.

- O šūdas! - nusikeikė.

Tuo tarpu aš negalėjau suvaldyti juoko. Aš sugebėjau jį sujaudinti tik su vienu bučiniu ir dar taip, kad ten vos ne viskas pakilo.

- Žinai, tu dėl šito kalta, tai dabar ir sutvarkyk. - tarė greitai prispausdamas mane prie automobilio.

- Tu gal nesveikas? Paleisk mane! - nustūmiau jį nuo savęs.

Pripažinsiu, nustūmiau jį tik dėl to kelnių turinio, kuris jau lietėsi prie mano vietelės.

Jis nusijuokė.

- Matau tu manęs nesupratai. Tu tai padarei, tai ir sutvarkysi, lėlyte. - jis sugriebė mano riešą.

Šiek tiek suinkščiau dėl skausmo, bet tuoj pat atsigavau ir ištraukiau savo ranką iš jo gniaužtų.

- Nei velnio aš to nepadariau! Ar aš dabar kalta, kad tu per greitai susijaudini?! Daryk ką nori, o aš einu savo keliais. - pasitraukiau toliau nuo jo.

- Eisi ieškoti Jim? - balsas privertė mane sustoti.