FYATT & B. FR (Z.M.)

2.24

"Babydoll. Fuck Reality"

2.24

Zayn

*Po poros mėnesių*

- Lexi, nematei kur mano kaklaraištis? - paklausiau dairydamasis.
- Ar šitas? - ji rankoje laikė juodą medžiagą.
- Ačiū, tu auksas. - pakštelėjau jai į skruostą.
- Juk vis tiek nemoki jo užsirišti. - pavartė akis ir už švarko atlapų prisitraukė mane prie savęs.
- Tiesa. - susiraukiau ir laukiau kol Lexi užriš tą nelemtą kaklaraištį.
- Nesuprantu tavęs, Zayn. Tu jaudiniesi taip, tarsi nuo to priklausytų tavo gyvybė, o viso labo tai tik vakarienė su mūsų draugais. Juk ten bus ir kiti vaikinai, tad dėl ko taip nerimauji? - Lexi kalbėjo susirūpinusi.
- Mažyte, aš tiesiog nepratęs būti tokioje padėtyje. Visada buvau vienišius, supranti? - tariau.
- Nagi, nejau bijai įsipareigojimų? - nusijuokė.
- Ne tai, tiesiog... Ugh, tai sudėtinga. - pažvelgiau į grindis.
- Nuo kada tapai bailiuku, Zy? Viskas bus gerai, juk aš su tavimi. - ji pakėlė mano galvą viršun ir pabučiavo į lūpas trumpu bučiniu.
Nusišypsojau jai. O, kad ji bent numanytų ką aš šiandien padarysiu.
- Gal tiesiog jau važiuokime, gerai? - tariau pakeisdamas temą.
- Žinoma, tik pasiimsiu rankinę. - ji šyptelėjo ir užbėgo laiptais viršun.
Po galais, kodėl aš taip nerimauju? Juk tai turėtų būti pati geriausia diena mano gyvenime. Vis dėlto, mintys neapleidžia, kad viskas bus ne taip kaip norisi.
- Jau galime važiuoti. - Lexi nulipo laiptais žemyn ir prigriebė savo švarkelį.
Po pusvalandžio praleisto kelyje, pagaliau pasiekėme kavinę. Padėjau Lexi išlipti iš automobilio ir mes abu nuėjome į kavinės vidų.
Džiaugiausi pamatęs mūsų abiejų draugus, tačiau Tyler ir broliukai Twaites man ne itin patiko. Vis dėlto, jie čia, nes juos pakvietė Lexi. Na, po šio vakaro tikiuosi pavyduliauti teks nebeilgai.
- Kaip smagu, kad pagaliau vėl visi susirinkome kartu. - nudžiugo Mia.
Šyptelėjau jai, kai netyčia sugavau jos žvilgsnį. Lexi ir aš prisėdome prie Eleanor ir Louis.
- Tai kur buvote dingę pastaruosius kelis mėnesius? - paklausė Lexi draugė Maya.
- Um... Šen bei ten. - nusijuokė Lexi ir po stalu spustelėjo mano ranką, matyt iš susijaudinimo.
- Zayn, galime truputį šnektelėti? - Niall kreipėsi į mane.
Linktelėjau ir pakilau iš vietos. Su Niall paėjome kiek atokiau nuo visų.
- Štai, čia tai ko prašei. - jis padavė man mėlyną dėžutę.
- Ačiū tau, brolau. - šyptelėjau.
- Kada ketini tai padaryti? - užmetė akį į dėžutę.
- Dabar. Nenoriu ilgiau laukti. - atsakiau.
Ni linktelėjo ir mes grįžome pas visus, tačiau aš likau stovėti. Paėmiau Lexi už rankos ir leidau jai atsistoti priešais mane. Ji atrodė sutrikusi, kaip ir visi kiti, išskyrus Niall.
- Nevyniosiu žodžių į vatą, tačiau tik dėl šito taip ir nerimavau, mažyte. - žiūrėjau į Lexi.
- Ar kas nors atsitiko? - susirūpino ji.
- Na, šis tas gero. - šypsodamasis atsisukau į Louis ir vis dar laikiau Lexi ranką. - Louis, brolau, žinau kokia brangi tau tapo tavo sesutė, tad prašau tavęs leidimo. - žiūrėjau į jį su viltimi, kad nesusipyksime.
- Aš jus laiminu, Z. - nusijuokė jis.
- Kokio dar leidimo, Zayn? - Lexi stovėjo pasimetusi.
Aš jai nusišypsojau ir priklaupiau priešais ją ant vieno kelio bei atidariau mėlynąją dėžutę.
- Mažyte, ar leisi man pakeisti tavo pavardę į Malik? Ar sutinki už manęs tekėti? - stebėjau jos akis.
Lexi akys prisipildė ašarų ir ji iš nuostabos delnu užsidengė burną. Tada ėmė linkčioti galvą ir aš užmoviau jai žiedą bei atsistojau.
- Aš myliu tave, Zayn. - ji pabučiavo mane į lūpas.
- Tai bent staigmena, brolau. - Harry patapšnojo man per petį.
Merginos ir vaikinai, vienas po kito ėmė sveikinti Lexi ir mane. Šią akimirką jaučiausi laimingas.
- Turime atšvęsti! - suriko Louis.
Po maždaug valandos išėjau į lauką parūkyti. Prisidegiau cigaretę ir pakėliau akis, manęs vos neištiko širdies smūgis.
- Išsigandai mane pamatęs? - nusijuokė pašaipiu balsu.
- Juk tu mirusi. - vos pratariau.
- Kaip matai aš gyva. Be to, tavo ir Lexi gyvenimai virs košmaru. - ji žiūrėjo tiesiai į mane.
- Ko tau reikia, Perrie? Nejau negali palikti mūsų ramybėje? - šiek tiek atsigavau po patirto šoko.
- Ramybė bus kai numirsi. - atkirto.
- Kas nutiko, kad taip manęs nekenti?
- Aš likau gyva, bet tik ne mūsų vaikelis, Zayn. - jos žvilgsnis tapo tuščias.
Dievaži, ji išprotėjo...
- O štai ir tavo sužadėtinė. - tarė.
Kaip tik tuo metu lauke pasirodė Lexi.
- Zayn, kur tu taip ilgai? - paklausė ji.
Aš tik trumpam atsisukau į Lexi, bet kai vėl nusisukau, Perrie jau buvo dingusi. Velnias... Ką dabar reikės daryti? Esu tikras, kad ta pamišėlė mus persekios.
- Ar viskas gerai? Atrodai išblyškęs. - Lexi atsuko mano veidą į savajį.
- Taip, tiesiog pasirodė, kad kažką mačiau. - pamelavau.
Nenorėjau gadinti pakylios Lexi nuotaikos. Juk ji dabar itin laiminga.
- Kaip ten visi? - paklausiau išblaškydamas jos mintis.
- Apgirtę. - nusijuokė.
Po sekundėlės ji prikando lūpą ir pasilenkė prie manęs.
- Žinai ko dabar norėčiau? - sušnabždėjo.
Įsitempiau ir tarsi akimirksiu visas organizme buvęs alkoholis išgaravo.
- Tik paprašyk ir net nepastebėsi kaip greitai mes būsime namuose. - sukuždėjau.
Ji lūpomis palietė mano lūpas.
- Prašau. - vos girdimai ištarė.
Akivaizdu, kad ji tiek pat apgirtusi kaip ir likusi kompanijos dalis, tačiau kiti nejaučia tokio potraukio aistrai kaip Lexi ir aš.
- Pasprukime niekam to nesakę, ką manai? - pasiūliau.
Lexi kategoriškai sutiko su mano mintimi. Todėl mums tik teko sėsti į automobilį ir važiuoti...