FYATT & B. FR (Z.M.)

1.18

1.18

(Daina: Ed Sheeran - You Need Me)

Zayn

Ji pakštelėjo man į lūpas.

- Labanakt, juoduk. - nusišypsojo.

- Labanakt, blondinuke. - sukikenau ir užmerkiau savo akis, pasinėriau į gilų miegą.

Prasimerkiau išgirdęs kažkokius krebždesius. Lexi vis dar ramiai miegojo ant manęs. Pažiūrėjau į laikrodį kabėjusį ant sienos. 7 ryto? Rimtai?

Keisti garsai vėl pasikartojo. Susiraukiau. Kažkas čia ne taip. Kiek pasimuisčiau ir lėtai atsitraukiau nuo Lexi. Paguldžiau ją ant sofos, o pats greitai, bet tyliai susiradau savo džinsus ir juos apsivilkau, taip pat pasiėmiau pistoletą. Nesivarginau dėl maikės ir pajudėjau link virtuvės, būtent iš ten sklido garsai. Kai jau buvau už kampo, nusitaikiau pistoletu ir įžengiau į virtuvę.

- Louis? - nustebau.

Vaikinukas atsisuko į mane.

- Velnias, Zayn, atleisk jei pažadinau. - pasakė jis.

Užsikišau ginklą nugaroje už džinsų ir pažiūrėjau į rudaplaukį.

- Ką tu čia veiki? Turiu omenyje, tu turėtum būti išvykęs, ar ne? - paklausiau jo.

- Na, sakykim El pabodo mūsų atostogos. - pasikasė pakaušį.

- Tu turbūt juokauji? Judu ir vėl susipykot? - kalbėjau rimtai.

- Ne, na, um... - pasimetė ir nusuko akis į kitą pusę. - Taip. - atsiduso.

- Ką šįkart iškrėtei, Tomlinson?

- Zayn, rimtai? Juk žinai, kad nekenčiu kai mane vadina pavarde. - suniurzgėjo.

- Man nerūpi, sakyk ką padarei Eleanor? - priėjau prie jo.

- Nieko aš jai nepadariau, tai ji prisigalvoja nebūtų dalykų. - sumurmėjo.

- Louis... Mano kantrybė ne geležinė. - pasakiau.

- Ji matė mane su Alexia Hewitt. - pagaliau atsakė.

- Po velnių, Tommo, tu kvailys. - susinervinau ir piktai jį pastūmiau. - Kuriems galams tu dar triniesi su ta kale?! - aš praktiškai ant jo šaukiau.

- Mes susidūrėm visai atsitiktinai! Aš net nežinojau, kad ji ten bus! - jis taip pat šaukė.

- Užsičiaupk, Louis! Juk puikiai žinai, kad negali skaudinti Eleanor! Tu bent suvoki ką darai?! - vėl jį pastūmiau.

- O tu, ką darai tu?! Iš kur čia ta blondinė?! - jis šiurkščiai pastūmė mane atgal.

Kaip tik tuo metu tarpduryje ir pasirodė Lexi. Ji vilkėjo mano maikę, kuri tarp kitko jai puikiai tiko.

- Kas čia vyksta? Iš kur tas triukšmas, Zayn? - ji paklausė pasitrindama akis ir pažiūrėdama į mane. - Oh... - ji teištarė pastebėjusi ir Tommo.

Keista, bet pirmą kartą aš nežinojau ką turėčiau pasakyti. Louis piktai nužiūrėjo Lexi ir praėjo pro mus abu, kaip supratau išėjo į lauką parūkyti. Aš atsisukau į blondinukę. Velnias, o ji tikrai gerai atrodo.

- Kas jam nutiko? - paklausė įžengdama į virtuvę ir praėjusi pro mane atsisėdo ant kėdės.

- Jis susipyko su savo mergina, bet tai praeis. - pasakiau atvirai ir nuėjau prie šaldytuvo.

Gerai, nuo kada aš tapau toks atviras su nepažįstamaisiais?

- O kas jis toks ir kas ta mergina? - paklausė ir greitai pridūrė. - Žinai, tu neprivalai atsakyti.

Nusijuokiau atidarydamas šaldytuvą.

- Jis Louis, čia tas draugas, kurio yra ši vila, o mergina tai Eleanor. - atsakiau. - Nori ko nors užkąsti? - pakeičiau temą.

Ji linktelėjo, o aš tik švelniai jai nusišypsojau.

Po pusryčių aš išėjau į kiemą susirasti Tomlinson, tačiau niekur jo neradau, tuomet grįžau vidun į namą ir pastebėjau jį kalbantis su Lexi. Lexi atrodė nelaiminga ir beveik ant ribos link verkimo. Tai nebuvo labai gerai, nes ji neverktų šiaip sau.

Vos Lexi mane pamatė ji iš karto pasišalino ir nubėgo į antrą aukštą. Susiraukiau. Kas per velnias?

- Tommo, ką tu jai pasakei? - priėjau prie jo.

Jo veide žaidė pašaipi šypsenėlė. Tai mane sunervino ir aš trenkiau jam. Jis nusibraukė kraują nuo prakirstos lūpos ir nusijuokė.

- Ką po velnių tu jai pasakei?! - piktai iškošiau pro dantis.

- Tai, kad ji tik suknista kalė ir tau yra tik vienkartinis žaisliukas! - išrėžė.

Greitai sugriebiau jo marškinėlių apykaklę ir stipriai trenkiau jį nugara į sieną.

- Kokio velnio taip elgiesi, Tomlinson?! - šaukiau ant jo.

Jis pastūmė mane nuo savęs.

- Juk tu turi Perrie! Šita mergšė yra tik suknista kalė! - atkirto.

Nesusilaikiau ir vėl jam trenkiau. Jis trenkė man atgal ir tai įsiutino mane dar labiau, o tie jo žodžiai mane taip supykdė, kad aš nebevaldžiau savęs kol dvi poros rankų mane atitraukė nuo Louis.

- Zayn, po galais, valdykis! - tai buvo Harry.

- Už ką tu muši Louis? - ir kitas, kuris mane laikė buvo Liam.

Niall padėjo Louis atsistoti nuo grindų.

- Paleiskit mane, aš ramus. - pasakiau ir jie mane paleido.

Dar kartą piktai nužiūrėjau Louis ir nieko daugiau nesakęs, užlipau viršun.

Nesuprantu, kodėl aš taip supykau? Niekada nesimušu su savo broliais dėl merginų. Kas šįkart pasikeitė?

Akimis ieškojau Lexi ir radau ją viename iš kambarių. Ji sėdėjo ant lovos, rankomis apsikabinusi kelius ir tyliai kūkčiojo. Antrą kartą mačiau ją tokią. Pirmasis buvo kai kalbėjomės apie Jim.

Priėjau prie jos ir atsisėdau ant lovos krašto šalia jos. Ji ašarotomis akimis pažvelgė į mane. Mačiau jos akyse išgąstį ir kažkokią baimę.

- Išeik, Zayn. - pasakė ji.

- Negaliu, aš ką tik sumušiau Louis dėl tavęs. - atvirai pasakiau pažvelgdamas į savo rankas.

Ji aiktelėjo.

- Kodėl tai padarei? - paklausė.

Pažvelgiau į jos mėlynas nuo verkimo paraudusias akis. Paglosčiau jos skruostą ir menkai šyptelėjau.

- Nežinau... Netikėk nei vienu dalyku, kurį jis tau sakė. Tai netiesa. - tariau.

Ji prikando lūpą ir prisislinko arčiau manęs. Prisiglaudė ir apkabino mane iš nugaros padėdama savo smakrą man ant peties.