FYATT & B. FR (Z.M.)

2.18

"Babydoll. Fuck Reality"

2.18

Zayn

Tikrai buvo sunku žiūrėti, kai Lexi verkė. Žinoma, jai šokas. Ir aš puikiai ją supratau, juk Louis elgėsi nederamai. Jis ją skaudino ir žemino. Visada palaikydavo tik Perrie.

Po kelių minučių blondinukė nurimo ir užmigo mano glėbyje. Todėl nunešiau ją į miegamąjį ir paguldžiau ant lovos. Patraukiau jai ant veido užkritusius jos šviesius plaukus. Ji buvo tokia rami. Neleisiu niekam jos skaudinti, prisiekiu.

Dar kartą pažvelgęs į Lexi, išėjau iš miegamojo zonos ir patraukiau atgal į svetainę. Ant staliuko gulėjo blondinukės popieriai. Pasikasiau sprandą žiūrėdamas į juos iš tolo. Smalsu sužinoti kas tai. Todėl prisėdau ant sofos ir pažvelgiau į juodą šriftą tvarkingai išdėstytą ant balto lapo.

Natos ir žodžiai? Daina? Atrodo, tai Lexi kūryba. Keista. Nepamenu, kad kada anksčiau jį būtų dariusi kažką panašaus. Nors, tiesą sakant, aš beveik jos ir nepažinojau. Juk niekada nesu atviras. Toks nebuvau ir su Lexi. Ji žinojo tik tai, ką norėjau, kad žinotų.

Mano mintis nutraukė beldimas į duris. Pakilau nuo sofos ir nuėjau jų atidaryti, o už jų stovėjo Harry.

- Kaip tu? - paklausė jis.

Susiraukiau. Kas čia per klausimas?

- O kaip tu manai? - pasitraukiqu nuo durų.

Jis užėjo vidun ir uždarė duris.

- Louis tikrai pasikarščiavo. - Harry trūktelėjo pečiais.

- Pasikarščiavo? Ne tas žodis kaip! - garsiau pareiškiau.

- Suprask ir jį. Jis rūpinasi mumis. - H gynė Louis.

Pavarčiau akis.

- Tu jį gini. Be to, mes nebe vaikai.

- Žinau, todėl tave ir palaikiau.

- Taigi... O ką sako kiti?

- Jiems tai atrodo naudinga investicija. Tik vienas klausimas, Z.

- Koks? - susidomėjau.

- Nejau ketini likti Los Andžele? - kilstelėjo antakį.

- Nežinau, dar neapsisprendžiau. - atsakiau atvirai.

- Gerai apie tai pagalvok. Beje, vaikinai užsimanė į klubą, prisijungsi? - nusišypsojo.

- Dabar ne, bet atsiųsk man adresą žinute. - šyptelėjau.

- Gerai, žiūrėk nenuobodžiauk. - nusijuokė.

Nusišypsojau prisimindamas, kad nesu vienas. Gerai, tai nėra TOS blogosios mintys. Harry išėjo.

- Žadi likti Los Andžele? - krūptelėjau išgirdęs Lexi balsą.

Atsisukau į ją ir šyptelėjau pusę lūpų. Ji stovėjo tarpduryje, atsirėmusi į durų rėmą. Be to, ji dėvėjo mano megztinį. Turbūt jai pasidarė šalta, visgi ji tik su suknele.

- Um... Tikiuosi nieko tokio, kad jį apsivilkau? - tikriausiai ji sugavo mano žvilgsnį.

- Ne, gali jį dėvėti kiek tik nori. - sukrizenau.

Ji švelniai nuraudo.

- Tu neatsakei į kitą mano klausimą. - priminė.

- Dar neapsisprendžiau. - tariau eidamas į virtuvės zoną.

Lexi atsekė paskui mane. Aš ištraukiau iš šaldiklio šaldytą picą ir įdėjau ją į mikrobangų krosnelę. Pakėliau akis į Lexi.

- Maniau, čia viešbutis, tačiau tavo kambarys primena butą. - apsidairė.

- Ką galiu pasakyti, turiu tam tikrų išskirtinių teisių. - nusijuokiau.

- Kodėl gi? - kilstelėjo antakį.

Mikrobangų krosnelė pyptelėjo pranešdama apie jau pašilusią picą. Todėl išėmiau ją.

- "Atlantica" - mano viešbutis. - ramiai tariau.

- Tavo? - Lexi akivaizdžiai šokiruota.

- Tiesą sakant, norėjau šiek tiek privatumo, todėl pasiėmiau šį numerį. - paaiškinau.

- Bet viešbutis tikrai tavo? - ji vis dar neatsigavo.

- Mano. Galiu sau tai leisti, pameni? - užmečiau akį į ją.

- Tiesa... - tyliai tarė.

- Rašai dainas? - šyptelėjau pakeisdamas temą.

- Ką? - pasimetė ji.

- Mačiau tavo dainas. - paaiškinau.

- Ak, tai... Aš jas atlieku.

- Dainuoji? - kilstelėjau antakius.

- Geras uždarbis. - trūktelėjo pečiais.

- Man patinka matyti tave tokią. - sukrizenau.

- Kokią? - ji žiūrėjo į mane.

Pakėliau akis ir pažvelgiau jai į akis.

- Nepriklausomą, žaismingą ir kaip visada nuostabiai atrodančią. - tariau.

Ji nusišypsojo.

- Tu kaip ir seniau, esi puikus melagis, Malik. - nusijuokė ji.

Nusijuokiau ir papurčiau galvą.

- Tu žavinga, Lexi. - tariau gerai nepagalvojęs.