FYATT & B. FR (Z.M.)

2.31 //Epilogas 2//

"Babydoll. Fuck Reality"

2.31 //EPILOGAS 2//

Zayn

(Soundtrack: Tom Odell - Another Love)

*Po dvejų metų*

Kelias dienas, savaites, mėnesius ar net metus buvau palūžęs. Netekti Lexi avarijos metu būtų buvę skaudu, tačiau matyti ją su geriausiu draugu... Tai plėšė mano širdį į milijonus skutelių. Negalėjau susitaikyti su šia mintimi, todėl pasitraukiau iš jos ir Harry gyvenimų. Turėjau nuo jų nutolti, nors ir žinojau, kad už tai jie gali manęs nekęsti, nes nebūsiu nei draugų, nei šeimos rate. Ilgą laiką maniau, kad teks kentėti širdgėlą, nes vis tiek tekdavo gatvėje išvysti mieląją porelę. Visgi atsikračiau visais prisiminimais apie Lexi. Ištryniau ją iš atminties, kaip ir ji mane. Bent jau taip maniau... Kol supratau, kad šis miestas man visada primins ją. Todėl susidėjau lagaminus ir pasiruošiau kelionei.
Štai kodėl dabar laukiau savo skrydžio. Kartais leisdamas mažiems prisiminimams sugrįžti atmintin. Net lauke nuo medžių krintantys lapai, ruduo - spalvingas metas, vienas iš gražiausių metų laikų, priminė, kad jis Jos mėgstamiausias. Paklydau prisiminimuose...

*Žvilgsnis į praeitį*

Sėdėjau parke ant suoliuko ir stebėjau, kaip blondinukė žaidžia, su prie jos atklydusiu šuniuku. Merginos šviesūs plaukai draikėsi vėjyje, kai ji bėgo kartu su šunimi, kurį bandė išmokyti kažkokios komandos.
Nusišypsojau, kai Lexi pagaliau sugrįžo pas mane, nes atsirado šunelio šeimininkė - dvylikametė mergaitė. Šviesiaplaukė prisėdo ant suoliuko, greta manęs ir padėjo savo galvą man ant peties.
- Įdomu, ar galėčiau turėti tokią viziją ateičiai? - tyliai paklausė.
- Kalbi apie šunį ar mergaitę? - kilstelėjau antakį.
Ji tik nusijuokė.
- Turiu omenyje, ar mes turėsime kažką panašaus? - ji žvelgė į mane, savo ryškiai mėlynomis akimis.
- Priklauso nuo to, ar tikrai nori ateities būtent su manimi? - pažvelgiau į ją.
- O su kuo dar daugiau galėčiau to norėti, Zayn? - ėmė juoktis.
- Tai tikrai buvo kvailas klausimas. - pasikasiau sprandą.
Abu pakilome nuo suoliuko ir ketinome žingsniuoti tolyn, galbūt namų link.
- Tai kokią ateitį man parodysi, juoduk? - netikėtai uždėjo rankas ant mano pečių ir sunėrė jas man už kaklo.
- Patikėk, nuobodu nebus, princese. - mirktelėjau akimi.
Ji kerinčiai nusišypsojo ir sujungė mūsų lūpas...

**

Greitai nuvijau mintis šalin, kol jos vėl nepradėjo manęs gniuždyti. Tuo pat metu skrydžių laukiamojo salėje nuskambėjo įspėjimas keleiviams, apie už keletos minučių pakilsiančius lėktuvus. Netrukus išgirdau ir apie savo kelionės maršrutą. Todėl atsistojau nuo kėdės ir susiradau bilietą. Jį imant, ant grindų iškrito mano pasas ir dar vienas bilietas. Susiraukiau, tikriausiai per klaidą nusipirkau du.
Pasilenkiau susirinkti iškritusius popierius ir tuomet priešais akis išvydau tamsios spalvos aukštakulnius. Senieji instinktai lėmė tai, kad nuo pat batų, per visą figūrą, akimis pakilau iki merginos veido, žinoma, pats atsistodamas jau su dokumentais rankose. Tikriausiai vėl viską būčiau išmetęs, vos akys išvydo puikiai man pažįstamą veidą, tačiau šviesiaplaukės rankos staiga sugriebė manasias ir niekas nenukrito.
Norėjau kažką pasakyti, tačiau šiuo metu galvoje neturėjau nė vieno žodžio. Galėjau tik it kvailys žiopsoti į asmenybę priešais mane.
- Kažkur išskrendi? - ji pažvelgė į bilietus.
Linktelėjau.
- Kur Harry? - tai buvo pirmieji žodžiai palikę mano lūpas.
Blondinukė tik nusišypsojo, visai kaip mano prisiminime rudenį.
- Ar tikrai norėjai paklausti būtent šito, Zayn? - ji palaikė akių kontaktą.
- Ką čia veiki? - tai buvo dar vienas klausimas, kuris nedavė ramybės.
- Paklausk to savęs. Kaip manai, kodėl turėčiau čia būti? - šyptelėjo.
Jaučiausi šiek tiek pasimetęs. Ir kai ji atitraukė savo rankas nuo manųjų, man nepatiko tas gestas. Visgi tą akimirką mano akys pažvelgė tiesiai į jos akis, kurios spindėjo iš laimės ar susijaudinimo. Tuomet supratau...
- Tu prisimeni? - tariau žodžius, net pats jais netikėdamas.
Ji prikando lūpą, lyg nervindamasi ir palinksėjo kelis kartus, taip patvirtindama mano įtarimą. Štai kodėl dabar žiūrėjau į ją be amo. Kaip jai sugrįžo prisiminimai?
- Prireikė šitiek laiko, tačiau atsimenu kiekvieną smulkmeną susijusią su tavimi, Z. - atrodė, kad jos akyse kaupiasi ašaros.
- Net neįsivaizduoji kaip laukiau šios akimirkos. - sušnabždėjau. - Bet tu sakei, kad myli Harry. - prisiminiau.
- Myliu. - linktelėjo. - Tačiau ne su juo pradėjau planuoti ateitį. Ir aš klydau, visgi tu buvai šalia svarbiausią mano gyvenimo akimirką, kai sužinojau jog esu Tomlinson. Net tada, kai pykomės, mes likome kartu. Mano likimas su tavimi, Zayn. Aš myliu tave. - jos skruostu nusirito kelios ašaros.
Numečiau bilietus ant kėdės ir žengiau arčiau šviesiaplaukės, delnus uždėdamas ant jos jau sušlapusių skruostų, nykščiais nubraukdamas kelias ašaras.
- Kodėl verki? - nesupratau.
- Tikriausiai iš laimės. - nusijuokė.
Tai sukėlė šypseną mano veide.
- Noriu tęsti ateities planus, bet prašau, dabar pat pabėkime kartu nuo visų ir pasaulio. - sukuždėjau.
- Gerai. - jos veidą nušvietė šypsena.
- Ir svarbiausia... Aš myliu tave, Lexi.
Po mano žodžių viskas, ką ji galėjo padaryti, tai sujungti mūsų lūpas, visai kaip prisiminimuose...

THE END

×××××
Žodžiu, parašiau dvi pabaigas, tik dėl to, kad neapsisprendžiau ar palikti Lexi su Harry, ar su Zayn. Tai štai, viskas jūsų teismui. ;)
Ačiū, kad skaitėte! :)
-Nessa