FYATT & B. FR (Z.M.)

1.31

1.31

(Daina: Cali & El DanDee - Yo Te Esperare)

Zayn

Vyksta kažkas keisto... Aš ir Lexi elgiamės tarsi geriausi draugai nuo vaikystės. Nepamenu, kad tokie būtume... Tačiau dabartiniai veiksmai tik įrodo, kad kažkas vis dar likę...

Net pats nepajutau kaip pradėjau artėti prie blondinukės lūpų, bet ji greitai mane nustūmė. Po velnių, ji ir vėl mane atstūmė!

Ji lyg niekur nieko apsidairė kambaryje.

- Jei liksi pernakvoti, galėsi miegoti čia. - pasakė ir išėjo iš kambario.

Nesuprantu, kas čia po galais darosi? Ar tai to idioto, kuris prie jos lindo tualete, kaltė?

Atsidusau ir išėjau iš kambario. Pastebėjau Lexi kitame kambaryje, atrodo, jis turėtų būti jos. Tiesą sakant, ji kaip tik persirenginėjo. Na, aš nebūčiau aš jei nesusigundyčiau tokiu vaizdeliu. Taigi, atsistojau tarpduryje ir stebėjau lėlytę. Gaila, kad nusirengusi tik iki apatinio trikotažo, pamatė mane veidrodyje.

- Iškrypėlis! - suriko atsisukdama į mane.

Aš ėmiau juoktis.

- Visai kaip ir seniau. - priminiau.

Jos žvilgsnis nuklydo kažkur kitur.

- Tiesiog leisk man persirengti, gerai? - paprašė.

- O kas jei ne? - kilstelėjau antakį ir įžengiau į jos kambarį, uždarydamas duris už savęs.

- Zayn, eik lauk. - tarė.

Aš papurčiau galvą ir artėjau prie jos. Velnias, per tuos metus spėjau taip pasiilgti šios pusnuogės lėlytės. Mintyse tyliai sukikenau dėl tokių savo minčių.

Vos priėjau prie Lexi, ji vėl sumanė bėgti, bet šįkart neišdegs... Pačiupau ją už rankos ir truktelėjau prie savęs, rankomis tvirtai prilaikydamas jos nuogą liemenį. Jos kūnas iš karto įsitempė.

- Kodėl tu nuo manęs bėgi? - paklausiau.

- Paleisk mane, tuomet gausi ir atsakymą. - kėlė savo sąlygas.

Patraukiau rankas nuo jos kūno ir atsisėdau ant jos lovos, kad neduočiau jai daugiau priežasčių nuo manęs pabėgti. Girdėjau kaip ji atsiduso, o tada atsisuko į mane.

- Aš nenoriu vėl tavęs įsimylėti. - atsakė, kiek supratau atvirai.

Nesitikėjau tokio jos atsakymo. Maniau, kad tai bus visai kas kita.

- Klausyk, aš ir nesakau, kad tu turi mane įsimylėti. Tiesiog, nežinau... Na, galbūt mes galėtume būti draugais. - tariau trūktelėjęs pečiais.

Jos mėlynos akys akimirkai pažvelgė į mane, o tada jos žvilgsnis ir vėl klaidžiojo po kambarį.

- Aš taip negaliu... - sušnabždėjo.

Ji greitai pačiupo po ranka pirmus pasitaikiusius rūbus ir išlėkė iš kambario. Nesupratau kas vyksta iki kol suvokiau, kad nebeturiu savo automobilio raktelių. Kas per velnias?

Greitai pakilau nuo lovos ir išbėgau paskui Lexi. Ji jau buvo beužvedanti automobilį, kai aš išlėkiau į kiemą. Refleksai suveikė taip, kad aš atsistojau priešais automobilį. Po šimts, aš tikras savižudis.

Mačiau, kad Lexi kiek išsigando, kai pamatė mane. Ji atidarė langą.

- Zayn, dink nuo kelio! - suriko.

Papurčiau galvą.

- Mums reikia pasikalbėti, Lexi. Be to, juk nežadi vairuoti pusnuogė. - atsakiau.

Ji trumpai žvilgtelėjo į save. Taip, ji vis dar tebuvo tik su apatiniais. Mačiau kaip ji pavartė akis. Vis dėlto, ji ta pati Lexi Brooks, kurią pažinojau.

Ji išlipo iš automobilio ir aš greitai prisistačiau prie jos. Kvailai išsišiepiau, kai atgavau raktelius.

- Žinai, tu taip ir nepasimokai iš klaidų. - tariau.

Ji susiraukė ir keistai mane nužiūrėjo, tuomet suprato mano žodžius ir žadėjo vėl bėgti, bet... Aš buvau greitesnis. Sugavau ją ir persimečiau per petį, taip pat dar užrakinau savo automobilį.

- Nuleisk mane ant žemės, Zayn! - šūkavo Lexi.

Aš tik nusijuokiau ir įnešiau ją į jos namus, uždariau lauko duris.

- Zayn! - vis dar šaukė.

- Ša, lėlyte. - sukikenau jai įžnybdamas.

Ji kiek cyptelėjo.

Kadangi man užteko vienos rankos prilaikyti Lexi, su kita prigriebiau kelis pilnus brendžio butelius, kuriuos pastebėjau. Tada nužingsniavau kartu su Lexi į jos kambarį, su koja paspyriau duris, kad jos užsidarytų. Padėjau butelius ant spintelės ir tuomet jau numečiau Lexi ant lovos, tiesą sakant nelabai sėkmingai... Matyt visko gerai neapskaičiavau, todėl ir pats užgriuvau tiesiai ant jos.

Tą akimirką įvyko kažkas keisto ir nepaaiškinamo. Tačiau šįkart atsitraukiau aš.

- Atleisk. - tyliai pasakiau ir atsisėdau šalia jos.

Lexi liko gulėti, tik atsigulė ant šono. Velnias, tas jos nuogumas tikrai pavojingas...

- Ir ką mes veiksime? - paklausė.

Akivaizdu, ji neturėjo jokio noro būti čia su manimi, bet teks.

- Kalbėsimės ir kažkiek išgersime. - paėmiau vieną butelį.

- Juokauji? Su tavimi gerti tai lygu tam, kad pasirašyčiau sau mirties nuosprendį. - nusijuokė.

- Aš galėčiau ir įsižeisti. - atidariau butelį.

Ji tik pavartė akis.

- Nevartyk akių, žvaira dar liksi. - nusijuokiau.

Lexi susiraukė ir paėmė kitą butelį.

- Kerštauji? - kilstelėjau antakį.

- Ne, tiesiog pažaiskime. - rimtai žiūrėjo į mane.

- Kokį žaidimą? - paklausiau.

- Kuris daugiau išgersime, bet abejoju ar tu sugebėsi, Malik. - erzino.

- Koks prizas? - paklausiau nieko nelaukdamas.

- Um... Jei laimėsiu aš, tuomet tu paliksi mane ramybėje, o jei tu...

- Jei aš, būsime draugai su privalumais, sutarta? - stebėjau jos reakciją.

Ji įsitempė ir jau maniau, kad atsisakys, bet atrodo aš per anksti ją nuvertinau...

- Sutarta.