Save me (Išgelbėk mane)

XIII. Save me (Išgelbėk mane)

TĖJA
- Tėja. – Aleksas sužiopčiojo mano vardą gaudydamas orą. Kelias minutes tvyrojo tyla. Vaikinas mane nužiūrinėjo, tad aš besišypsodama padariau tą patį. Juodas smokingas ir ties liemeniu juodos spalvos juosta, persikinės spalvos markiniai ir šiek tiek tamsesnė to paties atspalvio varlytė. Nuo vaikino galėjau užuosti odekolono kvapą, kuris šiek tiek apsuko mano galvą ir keliai šiek tiek pradėjo linkti. Norėjau dabar pajausti jo lūpas ir tvirtą glėbį, bet jis kaip kvailys stovėjo sustingęs ir mane nužiūrinėjo.– kekšyte. – išsiviepė ir parodė, kad užeičiau į jo kambarį. Nesupratau, kas dedasi ir priėjusi bandžiau jį pabučiuoti, bet jis nuo manęs atsitraukė.
- Kas vyksta? – suraukusi antakius ir sunėrusi rankas ant krūtinės paklausiau, bet jis tik gūžtelėjo pečiais ir krestelėjo ant jau paklotos lovos.
- Atrodai žavingai, kekšyte, - nuo jo veido nedingo klastinga šypsena ir aš sutrikusi vis žvilgtelėjau į jį. – Žinai, negalvojau, kad tu tokia naivi. Neneigsiu permiegoti su tavimi buvo tiesiog puiku, bet jei iš manęs tikėjaisi kažko daugiau. – kiekvienas jo pasakytas žodis skaudžiai lyg durklas smigo man į širdį. Žiūrėjau į jį bejausmiu veidu ir bandžiau suprasti, kodėl jis taip elgiasi. Juk... O Dieve, aš tokia kvailė. Žinojau, kad jis žaidžia, žinojau, bet vis tiek pasidaviau tam. Nebegalėjau girdėti ką jis kalba, tad priėjusi trenkiau jam į veidą ir išėjau iš jo kambario. Nusileidau laiptais žemyn, kur manęs laukė ponia Ana. Atrodo, kad ji nė kiek nesutriko, kad taip greit grįžau, tad man pasirodžius iškart parodė, kad prisėsčiau ant rudos sofutės prieš degantį židinį.
Mano delninukėje suskambus telefonui greit susiradusi jį atsiliepiau net nepažiūrėjusi kas skambina.
- Ti, - pasigirdo vos girdimai verkšlenantis sesers balsas ir aš iškart sustingau. Nekalbėjau su ja daugiau nei metus. Vos tėtis sužinojo, kad bendraujame, atėmė iš Siuzi visas bendravimo priemones.
Mano širdis smarkiau pradėjo plakti ir aš netekusi žado negalėjau pratarti nė žodžio.
- Tėja,... – vis verkšlendama kalbėjo sesuo ir aš sustingau nuo tokių žodžių. Kas nutiko jei Siuzi man skambino.
- Siuz, kas nutiko, aš prastai tave girdžiu. – greit išbėriau ir laukiau sesers atsakymo.
- Daugiau nedrįsk skambinti į šį numerį. Tu daugiau nebesi šios šeimos dalimi, tad mūsų problemos tavęs neturėtų dominti. – tėvas šiurkščiai išbėrė žodžius ir numetė ragelį. Kokios problemos?
Bandžiau dar skambinti tuo numeriu, bet niekas nekėlė ragelio. Sustingusi sėdėjau ir žiūrėjau į degančias židinio liepsnas. Norėjau, kad jos pasiimtų mano skausmą. Primerkusi akis, pajutau, kad mano skruostu nurieda išdavikės ašaros.
- Tėja, tau viskas gerai? – pasigirdo ponios Anos balsas ir aš papurčiau galvą. Nenorėjau su niekuo kalbėtis. Dabar norėjau savo minkštos lovos ir pagavės. Nenorėjau, kad kas nors mane matytų.
Ponia Kolins priėjusi apkabino mane per pečius ir švelniai priglaudė savo galvą prie manosios. Jos glėbys mane šiek tiek apramino, todėl susitvardžiusi, kad nepradėčiau kūkčioti atsisukau stiklinėmis akimis į ponia Ana, kuri stebėjo mane tokiu nuoširdžiu ir pilnus susirūpinimo žvilgsniu, kad net pasijaučiau kalta.
- Atsiprašau, - sumirksėjau, taip leisdama nuriedėti užsilikusiems lašeliams mano akyse. Ponia Ana dar tvirčiau mane suspaudė glėbyje ir iš mano gerklės tuo pat metu pasigirdo rauda. Man tai to reikėjo. Taip seniai nejaučiau mamos meilės, kad net pamiršau, kai kažkas su meile žiūri į tave ir yra pasiruošęs apginti tave nuo viso pasaulio.
Nežinau kiek laiko verkiau, bet ponia Ana tvirtai mane laikė ir nė neketino paleisti iš glėbio kol galiausiai nusiraminau.
- Ar tau viskas gerai? – šiek tiek atsitraukusi paklausė ir aš linktelėjau galvą. – Jei tai dėl Alekso, gali man pasakyti ir aš pati jam iškaršiu kailį. Nė viena mergina neturėtų verkti dėl vaikino. – moteris man nusišypsojo.
- Ne, tai ne dėl jo. Tiesiog, nenoriu apie tai kalbėti. – prilietusi savo sudrėkusius skruostus suvokiau, kad mano makiažas nubėgo.
- Nesijaudink, tuoj viską sutvarkysim. – nusišypsojo ir palikusi mane vieną nuslinko į kitą kambarį.
Bandžiau šluostytis tušą nuo skruostų, bet taip tikriausiai tik bloginau situaciją, tad galiausiai pasidaviau ir pamačiusi, kad prieš mane stovi išsišiepęs Aleksas krūptelėjau, tik to man ir betrūko.
- Negalvojau, kad tu tokia verksnė. – gan šiukščiai pasakė. – Juk abu puikiai suprantam, kad tai tiesiog sutartis. O ar taip ar taip, galiausiai vis tiek būtume permiegoję. Tiesiog nematau, reikalo su tavi terliotis. Juk ir taip turėsime vaidinti prieš visą grietinėlę, kaip vienas kitą mylim. – su pašaipa balse kalbėjo, o aš niekaip negalėjau išmesti iš galvos, tėčio pasakytų žodžių. Atrodo, kad šiandien visi pasiruošę mane susmaigstyti su daugybe durklų, kurių nesugebėsiu ištraukti ir kurie taip giliai bei skaudžiai įsirėžę bado mano širdį.
- Jei tikiesi, kad verkiau dėl tavęs, labai apsirinki. – bejausmiu balsu pasakiau ir nusukau žvilgsni nuo jo. Norėjau, kad jis dingų. Ir taip man šiandien visko tiesiog per daug. Nežinau, kaip aš dar galėsiu išbūti visą vakarą šalia Alekso ir žinoti, kad kiekvienas jo pasakytas žodis yra gryniausias melas. Kaip galėsiu žinoti, kad jis nuo pat pirmos dienos žaidė su manim ir pasiekęs ko norėjo galiausiai pradėjo ir vėl elgtis, kaip tikras pašlemėkas.
- Ponia Kolinsai, panele Soul, žurnalistai jau atvažiavo. – išplėčiau akis ir klausiamai pažiūrėjau į vaikiną.
- Nuvesk juos į svetainę, po kelių minučių pasirodysim. – gan piktokai pasakė ir atsisuko į mane. – Verčiau susitvarkyk, nes kitaip net fotošopas nepadės. – šiurkščiai ištarė ir kaip tik tuo momentu tarpdury pasirodė ponia Ana. Ji piktai nužvelgė sūnų, bet nieko jam nesakiusi ir pagriebusi mane už rankos nusitempė į vonios kambarį.
Ponia Ana nuvalė mano makiažą ir padarė naują, buvau jai dėkinga, nes tikriausiai atrodžiau siaubingai. Jei ne ji, nebūčiau susitvarkiusi.
- Ačiū. – vos girdimai ištariau ir pasiknisusi savo rankinėje išsitraukiau tušą ir patepiau keliais sluoksniais savo blakstienas, kad jos atrodytų tankesnės ir labiau išryškintu mano akis bei makiažą.
- Atrodai, tikrai pasakiškai. Nekreipk į mano sūnų dėmesio. Jis širsta ant tėvo, galiausiai atsileis. – kraudama viską į kosmetinę pasakė ir nusišypsojo. – O interviu ankščiau ar vėliau būtų įvykęs.
***
Sėdėjau ant sofutės prie didžiulio lango pro kurį matėsi pasakiškas sodas ir šalia manęs prisiglaudęs buvo Aleksas. Jo prisilietimai degino. Ne tik mano odą, bet ir visas kūno kerteles.
- Gerai, o dabar, Tėja, gal galėtum atsisėsti Aleksui ant kelių ir žiūrėti tiesiai jam į akis. – fotografas kaip tyčia stengėsi mane pakankinti, bet padariau, kaip prašoma. Atrodo, kad ir Alekso kūnas suvirpėjo, vos jam atsisėdau ant kelių. Jis viena ranka apglėbė mano liemenį, o kita sunėrė mūsų pirštus. Jo veidas buvo toks neperprantamos, bet akys degė skausmu, galiu garantuoju, kad ir mano. – Na, ir štai. Manau, bus puiki viršelio nuotrauka. Judu nuostabūs. – fotografas nenustojo mūsų girti. Jau ruošiausi stotis, bet Aleksas mane sulaukė.
- Kur bėgi? – paklausė ir įsisiurbė man į lūpas. Buvau sumišusi ir kelias minutes delsiau, bet galiausiai pasidaviau emocijoms ir rankomis įsikibau į jo plaukus. Vaikinas iš malonumo net sumurkė ir galiu prisiekti, kad fotografas padarė dar kelias nuotraukas.
- Tobulai bučiuojiesi, kekšyte. – vos atšlijome vienas nuo kito sušnabždėjo man prie ausies Aleksas.