Save me (Išgelbėk mane)

XIX. Save me (Išgelbėk mane)

TĖJA
Negaliu jam visko papasakoti tik ne dabar. Žinau, kad jis manimi pasitikėjo, bet tiesiog savo paslapties atskleisti negalėjau. Tik ne dabar ir ne prie Alekso merginos kapo.
- Aleksandrai. – stebėjau vaikiną ir mačiau, kaip jo žandikaulis įsitempia. Velnias ir kodėl turėjau jį pavadinti pilnu vardu? – Aš negaliu. – tyliai sukuždėjau.
- Kodėl? – vaikinas vis dar žiūrėjo man tiesiai į akis ir tai mane privertė šiek tiek susigūžti. Kaltinau save, kad tą vakarą palikau pas jį tėvo dovanotą pakabutį. Tai viską tik apsunkino. – Žinai, nenoriu, kad tarp mūsų būtų paslapčių. – iškošė pro sukąstus dantis.
- Taip, bet... – nutilau, nes nežinojau ką daugiau pasakyti.
- Bet? Rimtai? – sarkastiškai nusijuokė Aleksas ir atsistojo nuo suoliuko. Nudelbiau akis į žemę ir jutau, kaip vaikinas tiesiog stebeilija mane. – Atrodo, kad tu visada surandi pasiteisinimų. Žinai, su tavimi tiesiog neįmanoma. Papasakojau tau savo praeitį, bet tau nė kiek nerūpi. Dabar žinai, kodėl neprisileidžiu per ilgam merginų prie savęs. Atrodo, kad ir su tavimi padariau klaidą. – jo balsas pakilo keliomis oktavomis aukščiau.
- Aleksai, aš negaliu, tiesiog negaliu. – bejausmiu balsu sukuždėjau ir pakilau nuo suoliuko. – Gal verčiau pervežk mane namo, mudviems derėtų pabūti atskirai. – vos girdimai sukuždėjau ir pradėjau eiti kapinių išėjimo link. Jei Aleksas sužinos mano praeitį nieko bendro su manimi nenorės turėti, o aš to nenoriu. Žinau, kad jis po mažu apsipras su ta mintimi, kad mudu galime būti kartu, na, ir kas kad mudu varžo ta kvaila sutartis, bet jei ne ji, tikriausiai ir dabar nenutuokčiau apie jo egzistavimą ir būčiau eilinė Lailos prostitutė.
Sudrebėjau nuo tokios minties ir pasiekusi Alekso automobilį atsirėmiau į jį. Laukiau kol vaikinas pagaliau teigsis pasirodyti. Užmerkiau akis ir įkvėpiau gaivaus ir šalto žiemos oro. Išgirdusi kaip automobilis atsirakina, tad atmerkiau akis.
Mačiau Alekso piktą žvilgsnį. Jis nieko nesakęs įsėdo į automobilį ir užvedė variklį. Nerangiais judesiais padariau tą patį ir vos tik pradėjome važiuoti greitkeliu susigūžiau, nes jaučiausi siaubingai. Turėjau būti ledi, kaip mane mokė Laila, bet aš palūžau, nes mane aplankė nevaldomi jausmai. Tokie, kurių net pati nesugebėjau paaiškinti, dar niekad niekam to nejaučiau, ką dabar jaučiu Aleksui. Pyktis, susižavėjimas, nusivylimas ir geismas. Viskas buvo taip sudėtinga.
Vos mudu pasiekėme mano bendrabutį vaikinas užgesino automobilio variklį ir atsisuko į mane. Jo piktas žvilgsnis sakė, kad manimi yra nusivylęs.
- Aš atsiprašau, gerai? – liūdnai sukuždėjau ir giliai įkvėpiau. – tiesiog aš negaliu, dar ne dabar. – mano gerklėje užstrigo gumulas ir aš prisimerkiau. – tiesiog duok man laiko.. – paprašiau ir pravėriau automobilio dureles.
- Kaip nori. – atsainiai pasakė ir užvedė variklį. – Ryt būk pasiruošusi dešimtą.
- Bet man paskaitos ir taip jų beveik nelankiau pastarąjį mėnesį. – suniurnėjau ir išlipau iš automobilio.
- Man nerūpi. Ryt dešimtą lauksiu tavęs čia. – grubiai pasakė ir vos tik užtrenkiau dureles vaikinas nuvažiavo. Akimis nulydėjau Alekso automobilį ir vos tik jis dingo iš mano akiračio įėjau į bendrabutį.
Tyliai pravėriau kambario duris, nes jau buvo po vidurnakčio. Nužvelgiau kambary, bet Lulu jame nebuvo, apsidžiaugiau nes norėjau pabūti viena. Tiesiog šiandien buvo tokia sudėtinga diena. Jaučiausi tokia sumišusi ir pasimetusi. Galbūt turėjau pasakyti Aleksui tiesą, bet bijojau jo reakcijos. Gal jo praeitis ir tamsi, bet ne tokia juoda kaip mano. Mus siejo tik vienas dalykas – mirtis.
Taip pat, mane skaudino tėčio eilinį kartą pasakyti žodžiai, tikriausiai turėjau per tiek metų prie to priprasti, bet nesugebėjau. Tiesiog negaliu pakęsti mintis, kad jis mane laiko šeimos gėda. Viskas buvo taip sudėtinga ir painu.
Nesupratau dėl kokios priežasties man skambino Siuzi, o mano mintys košė visas blogiausias situacijas. Negalėjau jai paskambinti, nes tikriausiai tėtis ir vėl atėmė iš jos telefoną bei kompiuterį, kad sesuo negalėtų susisiekti su manimi.
- Tėja. – mano mintis pasiekė draugės balas ir aš pakėliau galvą į Lulu, kurios siluetą vos galėjau įžiūrėti tamsoje. – Viskas gerai? – paklausė ir prisėdo ant mano lovos krašto. Linktelėjau galvą ir uždegiau lempą ant naktinio stalelio.
- Buvo sunki diena, - nusišypsojau. Norėjau jai viską papasakoti, bet negalėjau. Ir į ką po velniais aš įsivėliau?
- Na, tada ir puiku. – suplojo Lulu rankomis ir pakilusi nuo lovos iš spintos, kuriame yra slaptas mini baras, ištraukė viskio butelį. Klausiamai į ją pažiūrėjau, bet mergina tik gūžtelėjo pečiais.
- Na, dabar galėsime eiti į dvigubus pasimatymus apie kuriuos visuomet kalbėjom. – nusijuokė ir aš išpūčiau akis.
- Palauk, kada spėjai? – pakilau iš lovos ir įsisiaubiau į chalatą.
- Na, kol tu linksminaisi su Kolinsu aš taip pat negaišau laiko veltui. – mergina padavė man stiklą su skysčiu ir aš akimirksniu užsiverčiau jį. Mano gerklę nudegino kartumas, kuris pasklido po visą kūną ir aš šiek tiek susiraukiau. Lulu taip pat nusipurtė ir įpylė po dar vieną stiklą.
- Už mus, jaunas, gražias, pašėlusias ir nepakartojamas. – per kambarį nuaidėjo šaižus stiklinių garsas. Liucija nieko nelaukė ir įpylė po dar vieną stiklinę, tik šį kart daugiau. Vėl greit viską užsiverčiau. Nežinau kiek išgėrėme, bet galiausiai mano kūną užliejo maloni šiluma ir mano veidą apgaubė plati šypsena.
Pakilau nuo lovos, kad susirasčiau telefoną, privalėjau užsistatyti žadintuvą, nes kitu atveju neatsikelsiu. Šiek tiek pastovėčiau, kad kambarys nustotų suktis ir kambarį apgaubė mano ir Lulu juokas.
- Tu tokia girta. – nusijuokė draugė ir atsigulė ant lovos. Pasivaipiau ir ant rašomojo stalo susiradusi telefoną pažiūrėjau kiek valandų.
- Prakeikimas, Lu. Ryt mums į paskaitas, o dabar puse trijų ryto. – suburbėjau ir sumirksėjau akims, nes akyse šiek tiek mirguliavo. Liucija net nekreipė į mane dėmesio, tad pabandžiau užsistatyti žadintuvą. Žvilgtelėjau dar kart į telefono ekraną, kur mirguliavo neperskaityta žinutė. Pamirksėjau akimis bandydama prasklaidyti miglą esančią akyse ir pabandžiau perskaityti:
„ Nežinau, ko tu tikiesi iš Alekso, bet nesitikėk, kad jis kažką tau jaučia. Tiesiog jis ieško paguodos, o kai galiausiai tu jam sudaužysi širdį, kaip šiandien jis atlėks pas mane."
Dar kart perskaičiau žinutę, kad suvokčiau geriau kas čia parašyta ir pažiūrėjau, kad parašyta iš užblokuoto numerio. Susiraukiau ir susiradau Alekso numerį savo telefone.
Greit nuspaudžiau mygtuką skambinti ir laukiau kelis nervinančius pyptelėjimus. Šiek tiek susisvirduliavau ir man iškrito iš rankų telefonas.
- Velnias, - nusikeikiau ir pasilenkiau jo susirasti. – ir kur tu prapuolei? – suburbėjau ir palindau po stalu. – štai kur tu. – nusijuokiau ir pažiūrėjau, kad Aleksas jau atsiliepė.
- Tėja. – sušvokštė. – ką sugalvojai?
- Aleksandrai. – gundomai sučiulbėjau ir atsisėdau pastalėje. – Pasakyk savo kekšytėms, kad jų žinutės manęs nei kiek negąsdina. – nusijuokiau ir pradėjau ropoti iš po stalo. Šiek tiek pakėliau galvą ir trenkiau galvą į stalo kampą. Mano galvą užliejo skausmas ir aš susiraukiau.
- Tėja, ką tu čia nusišneki. – pareiškė. Atsirėmiau į sieną ir laukiau kol jis vėl pradės šnekėti, bet jis tylėjo. Vėl galvą persmelkė skausmas ir aš paliečiau tą vietą, kur susitrenkiau.
- O, kraujas. – pažiūrėjau į savo ranką, kurią gaubė raudonas skystis ir kelis kart mirktelėjau.
- Kur kraujas? – rimtai paklausė ir aš dar kart sumirksėjau akimis. – Tėja.. – man išrankų išslydo telefonas ir tuo pat metu užsimerkiau.