Save me (Išgelbėk mane)

XVII. Save me (Išgelbėk mane)

- Teja. - vos tik pradėjau eiti link viešbučio mane pasivijo Aleksas. Vaikinas sugriebė mane už alkūnes ir atsuko į save. Užverčiau akis į dangų ir papūtusi lupas išsilaisvinau iš jo gniaužtų.
Keletą minučių tarp mūsų vyravo tyla ir mes tiesiog spoksojome vienas kitam į akis. Nesupratau kas negerai, juk aš nieko blogo nepasakiau, bet Alekso žvilgsnis tiesiog rėkte rėkė, kad elgiuosi vaikiškai.
- Tu mane glumini. - po ilgos tylos pareiškė ir aš klausiamai pažiūrėjau į jį. - Tave taip sunku suprasti. Visada maniau, kad tokios merginos man nepatinka... - Aleksas nutilo ir paliete mano skruostą. Žiūrėjau į jį išplėtusį akis ir nesupratau kas vyksta. - Bet tu, Tėja... Primeni man kai ką...- Aleksas trumpam nutilo. Giliai įkvėpė ir stipriai mane apkabino. Susiraukiau nuo tokio jo veiksmo bet, mane kaip niekad apgaubė pilnatvės jausmas, kurio jau senai nejaučiau. Žinojau, kad vienas kitam esame tik dalis ginklo išsaugoti savo ateitį, bet aš mėgavausi jo žaidimu. Mėgavausi kiekviena minute, kai Aleksas atrodo visai pamiršdavo tą kvailą sutartį su velniu.
- Aleksai, - kreipiausi į vaikiną ir pasimuisčiau, bet jis nekreipė į mane dėmesio ir dar tvirčiau suspaudė savo glėbyje. Dar kart pasimuisčiau ir vaikinas galiausiai mane paleido. – Juk viskas gerai. Mes abu susitarę. Tu nenori visko tiesiog palikti gražiuoju, tad mes pasilinksminsime kartas nuo karto, kaip ir pridera mūsų amžiaus žmonėms. Galiausiai vis tiek pamiršime apie vienas kito egzistavimą. – numykiau ir vėl pasimuisčiau. Nors man ir pačiai nepatiko, ką pasakiau, o Alekso kūnas net sukrutėjo tik nesupratau iš baimės, kad gali mane prarasti ar iš malonumo, kad kuo greičiau viskas baigtųsi.
- Pasiruošusi? - paklausė ir nusišypsojo. Linktelėjau ir Aleksas paėmęs mano ranką įsivedė į 'The Mark' viešbučio vestibiulį. Mus pasitiko išpuoselėta prabanga. Vaikinas nieko nelaukęs pasuko link didžiulės erdvės, kur vakarą maloniai leido įvairaus amžiaus žmonės.
- Na, ką, Tėja, spektaklis prasideda. -suburbėjau sau panosėje ir nužvelgiau aplinka. Čia vyravo tamsiai oranžinė spalva gal net šiek tiek nešė į rudą. Buvo keliolika stalelių išpuoštų baltomis rožėmis, prie kurių sėdintys žmonės nenuleido nuo mūsų akių. Taip, pat man už akių užkliuvo nedidukė scena papuošta baltomis rožėmis ir ant kurios šnekėjo praplikęs vyriškis. Jam buvo nė motais, kad Aleksas Kolinsas pagaliau teikėsi pasirodyti su savo paslaptinga mergina. Pasukusi galvą į šoną pamačiau nedidukę šokių aikštelę, kur lakstė kelios mergaitės su nuostabiomis spalvotomis suknelėmis.
- Viskas bus gerai, - spustelėdamas mano ranką šyptelėjo 'mano vaikinas' ir apsivijo mano liemenį.- Jei tave tai padrąsins nenorėčiau čia būti su niekuo kitu, kaip noriu ir džiaugiuosi būdamas su tavim. - Aleksas dar tvirčiau prisitraukė mane prie savęs ir pajudėjo prie staliuko, kur sėdėjo Laila, Ana, Garetas ir dar keli man nežinomi žmonės.
Aleksas nieko nelaukdamas iškart mane pristatė, tad stengiausi kuo labiau šypsotis ir nepaskęsti savo mintyse. Susipažinau su ponios Lailos vyru labai nustebau, kad jis dirba teisininku jo tėvo įmonėje. Net nelabai nutuokiau ar jis žino apie savo žmonos verslą.
Kiti esantys asmenys prie stalelio, taip pat buvo susyja su Kolinsu įmone. Taip iki šiol ir nežinau, kuo jie ten tiksliai užsiima. Ponas Lukasas buvo vyriausiasis finansininkas, o tokie žmonės man visuomet asocijuodavosi su nuoboduliu, bet susipažinusi su juo likau maloniai nustebinta, nes jis nesiliovė pokštavęs ir kvietęs visas sėdinčias moteris prie stalo pašokti. Norėjo ir mane išsitempti, bet atsisakiau ir pati nelabai supratau kodėl.
- Tėja, mieloji, gal galime pasikalbėti? – mano ausis pasiekė Lailos balsas ir aš išpūtusi savo akis nužiūrėjau moterį, kuri vilkėjo tamsiai mėlyną blizgančią suknelę išryškinančią jos figūra. Ir kaip tokio amžiaus moteris gali atrodyti taip stulbinamai? Moters plaukai buvo sukelti į viršų, o prie kaklo puikavosi lašo formos auskarai, toks pat pakabutis buvo ir ant moters kaklo, kuris kaip visuomet kaustė dėmesį ties moters krūtimis.
Pažadinta iš apmąstymų linktelėjau ir pasukau su Laila link tualetų. Kelios moteriškės buvo tualete, tad Laila palaukė kol jos išeis ir užrakino duris, susiraukiau, nes nesupratau ko ji tiksliai nori iš manęs.
- Laila, kas vyksta? – suniurnėjau ir pro veidrodį stebėjau moterį. – Visą vakarą taip keistai į mane žiūrėjai.
- Tėja, mieloji, tu visą vakarą kažkur skrajoji. Juk mokiau tave, kad dama turi nuolat šypsotis. Garetui nepatinka merginos, kurios žlugdo jo sumanymus. Jis tavęs gali labai greit atsisakyti, juk supranti tai? – tarstelėjo ir aš nesupratusi ką ji tiksliai norėjo man pasakyti linktelėjau galvą.
- Viskas gerai. Tiesiog šiandien buvo ganėtinai sunki diena. Bet jei jau taip sakai, aš pasistengsiu būti mergina, kuri turi sužibėti prie visą visuomenę. – nusijuokiau, nes pati suvokiau, kaip tai apgailėtinai skamba. Juk man niekad nerūpėjo ką apie mane galvoja kiti, tai buvo mano tėčio problema.
Vakaras jau buvo be einantis į pabaigą, tad aikštelėje šoko vos kelios poros. Svajingai žiūrėjau į be šokančias poras ir suvokiau, kad po to vakaro, kai Damjanas nusprendė mano gyvenimą apversti aukštyn kojomis, daugiau nešokau. O juk vakarais, kai buvau dar visai mažytė žavėdavausi, kaip mama ir tėtis tiesiog pamiršdami viską aplink tiesiog mėgaudavosi vienas kito glėbiu. Troškau tokio gyvenimo, kaip jų. Kad ir kas benutikdavo, jie niekuomet nepamiršdavo vienas kito. Manau, kad jie tikrai vienas kitą mylėjo, o aš visuomet tokios meilės ir troškau, kad ir kas tar manęs ir tėčio nutiko, jis man visuomet liko pats svarbiausias. Tik jo dėka visada žinojau, kad moteris visuomet turi būti mylima.
- Tėja, - mano mintis pasiekė švelnus Alekso balsas. Vaikinas palietė mano ranką ir mane akimirksniu nupurtė malonūs virpuliukai. - Gal pašokim? - gundomai sušnabždėjo man prie ausies ir aš nė pati nepajutau, kaip mano veidą papuošė šypsena. – Sutinki? – vaikinas ištiesė man savo ranką ir aš drebančiomis rankomis padaviau jam savąją.
Mudu judėjome pagal muzikos ritmą ir mūsų kūnus skyrė vos keli centimetrai. Nežinau kodėl, bet tiesiog negalėjau nustoti šypsotis, jaučiausi tokia atsipalaidavusi. Man buvo taip gera susilieti su muzika ir paleisti visas neigiamas emocijos. O ir Alekso kūnas artumas mane vertė jaustis saugiai.
Aleksui veidas kaip niekad taip pat buvo atsipalaidavęs ir aš negalėjau atitraukti nuo jo savo akių. Jis švelniai prisilietė savo lūpomis prie manųjų. Aš instinktyviai užsimerkiau ir mėgavausi jo karštomis lūpomis, kurios godžiai ragavo manąsias. Vos tik mums abiems pritrūko oro Aleksas savo kakta prisilietė prie manosios ir žiūrėjo tiesiai man į akis.
Nesupratau, ką jos norėjo man pasakyti, bet man ir nerūpėjo, dabar esame viešumoje, tad jis privalo elgtis kaip nutrūktgalvis įsimylėjėlis. Man tai patiko nors tikriausiai buvo net netikra.
- Aleksai, galiu kai ko paklausi? – po ilgos tylos, kurią užpildė saksofono garsai nusprendžiau paklausti, kas visą vakarą man nedavė ramybės.
- Taip, Ti. – jis šiek tiek atsitraukė, kad geriau matytų mano akis ir sukaustė dėmesį ties mano žvilgsniu. Pasimuisčiau, nes jo žvilgsnis buvo toks nesuprantamas, kad šiek tiek sudvejojau ar verta šito klausti. Pasukusi galvą į šoną pamačiau į mus spoksančią Natali ir susiraukiau. Ką ta kalė čia veikia? Aleksas pamatęs kur nukrypo mano žvilgsnis nusišypsojo ir pabučiavo man į lūpas. Nejau jis visoms merginoms dabar stengsis kelti pavydą?
- Tai susyja su Natali? – paklausė ir dar kart pabučiavo man į lupas. Gūžtelėjau pečiais.
- Tiksliai nežinau. Galbūt taip, o galbūt ir ne? – vaikinas klausiamai pažiūrėjo į mane ir pakėlė vieną antakį. Vis dar dvejojau ar turėčiau šito klausti, bet man tikrai labai smalsu.
- Ti? – pamatęs, kad vis dar spoksau į Natali atkreipė mano dėmesį. – Tai ar pasakysi, kas tave kankina?
- Ką turėjai omenyje sakydamas, kad aš tau primenu kažką? Ar ta mergina Natali? – greit išbėriau žodžius ir laukiau Alekso reakcijos.