Save me (Išgelbėk mane)

XXXVII. Save me (Išgelbėk mane)

TĖJA

„ – Tėja, - pasigirdo griežtas Damjano balsas man už nugaros ir aš tuo pat metu sustingau. Iš lėto atsisukau į tamsiaplaukį vaikiną ir stengiausi neišsiduoti kad mane kausto baimė. Bandžiau suvokti, ką jis čia, juk vyrai į šią prieglaudą neįleidžiami. Jo akys degė pykčiu, tad net pati nejučiomis pradėjau nuo jo tolti atbulomis. – Kur susiruošei, katyt? – vos tik atsitrenkiau į moterų krizių centro virtuvės duris Damjanas sugriebė mane už dilbio ir prirėmė prie sienos.
Sudrebėjusi smarkiai užmerkiau akis bandydama save įtikinti, kad tai netikra ir galbūt aš sapnuoju.
- Atmerk prakeiktas savo akis, katyt. – mano niekintojas užkišo man už ausies išsidraikiusią plaukų sruogą priversdamas mane sudrebėti ir įsitempti. – Atsimerk! – piktai sušvokštė man prie ausies ir aš padariau, kaip liepta.
Sukandusi dantimis savo apatinę lūpą stovėjau ir stengiausi nepravirkti. Damjano rudos akys tiesiog skrodė mane kiaurai ir aš meldžiau, kad jis nieko nežinotų apie mano vaikelį.
- Tu tokia kekšė. – nusijuokė ir sugniaužytą kumštį pridėjo man prie pilvo. – Manai nesužinosiu apie tą padarą tavyje? – iškošė pro sukąstus dantis ir grubiai suėmęs mano veidą privertė žiūrėti į jo šlykščias akis. – Atsakyk man kale! – užriko ir aš krūptelėjusi vėl užsimerkiau.
Jo čia nėra. Jo čia nėra. – bandžiau save įtikinti mintyse, bet kiekvienas jo prisilietimas leido aiškiai suprasti, kad tai ne sapnas, o tikrų tikriausia realybė.
Pajutau, kaip Damjanas tvirčiau suspaudžia mano veidą savo tvirtomis rankomis. Mano kūną sudiegė siaubingas skausmas. Puikiai suvokiau, ko jis čia atėjo, bet vis dar bandžiau save įtikinti, kad tai netikra.
- Katyt, juk ne kartą tau sakiau neerzinti manęs. – sušvokštė ir aš pajutau stiprų smūgį į pilvą.
Ne! Ne! Ne! – rėkiau mintyse, bet nesugebėjau pratarti nė žodžio.
Dar vienas stiprus smūgis į pilvą ir mano skruostu nusirito skausmo ašara. Dar vienas smūgis, tik šį kart į šonkaulius. Ir vėl į pilvą. Galiausiai nebesugebėjau suvaldyti iš mano akių besiveržiančių mažyčių lašelių, kurie atspindėjo visą skausmą, kurį jaučiau.
- Tu tokia kalė! – užrėkė ant visos virtuvės ir aš dabar kaip niekad meldžiau, kad pasirodytų prižiūrėtoja Elena. Nors nemėgau tos moters, bet ji šiuo metu buvo vienintelė mano išeitis. Moteris nuolat kartodavo, kad niekam neleis mūsų nuskriausti.
Dar vienas stiprus smūgis į mažą gyvybę esančia manyje ir aš neištvėrusi pabandžiau trenkti Damjanui, bet jis sugavęs mano ranką už riešo stipriai ją suspaudė, kad net galėjau girdėti, kaip sutarška mano kauliukai.
- Nedrįsk! – sušuko ir paleidęs mano ranką trenkė man antausį. Man iškart pradėjo dilgčioti žandą. Pajutusi kaip mano burnoje atsirado kartus kraujo skonis, stengiausi tai ignoruoti.
Negali jam leisti jo nužudyti, tik ne jį. – vis bandžiau įtikinti save mintyse, nes mano kūnas po truputį glebo.
- Nedrįsk daugiau man priešintis, nes prisiekiu tada ne tik kad tu atsidursi po velėna, bet kartu nusitempsi ir visą savo šeimą. Juk tau ji tokia svarbi, katyte. – Damjanas sugriebęs mano kaklą pradėjo smaugti. Man iškart pradėjo trūkti oro, todėl stengiausi iš visų jėgų muistytis, kad tik išsivaduočiau iš jo spąstų. Bet Damjano tvirti gniaužtai su kiekviena minute vis labiau mane dusino.
Viskas, Tėja, tuo tavo gyvenimas ir pasibaigs. Esi kalė, kurios niekas nekenčia. Net tėvai tavęs nebemyli. – Vis kartojau sau, ir jutau kaip mano akys vis merkiasi. – Paskutinis dalykas kurį matysi šiame gyvenime tavo niekintojo veidas. – stengiausi iš paskutiniųjų gaudyti orą, bet kaskart vis sunkiau sekėsi.
- Arba tu ją paleidi, arba aš dabar pat nuspaudžiu ginklo gaiduką. – kažkur netoliese pasigirdo griežtas Elenos balas. Visaip bandžiau neprarasti sąmonės, bet jaučiausi kaip niekad pavargusi ir mano akys vis labiau merkėsi. Džiaugiausi tik dėl vieno: Elena čia ir ji tikrai neleis Damjanui išsiskuti. – Duodu paskutinį šansą. Paleisk ją ir aš neiškviesiu policijos. – sušvokštė moteris ir galiausiai pajutau, kaip mano kūnas suglemba ant žemės. Šiek tiek pramerkiau akis ir pamačiau nedidelį kraujo dėmę ant savo suknelės.
- Ala, kviesk daktarą tuojau pat! – sušuko Elena ir pajutau, kaip ji mane apglėbia ir pradeda mane siūbuoti savo glėbyje. – Viskas bus gerai. – ramino mane moteris vis glostydama mano plaukus. – Viskas bus gerai, mergaite."
Priglaudžiau savo galvą prie vėsaus taksi lango ir stebėjau pravažiuojančias mašinas. Vis svarsčiau ar visi žmonės tokie nelaimingi, kokia dabar jaučiausi aš.
Kiekvienas turėjome savo problemų, bet kodėl visi sako, kad mus Dievas duoda tik tai ką galime iškęsti? Šį kart jaučiau, kad man visko per daug. Buvau pavargusi ir nusivylusi savimi.
- Atvažiavome. – pasigirdo kimus taksi vairuotojo balsas priversdamas sugrįžti į realybe.
- Ačiū. – sukuždėjau paduodama pinigus ir greit išlipusi nupėdinau į savo bendrabučio kambarį.
Džiaugiausi, kad Lulu nebuvo ir tikėjausi, kad ji negrįš visą likusią naktį. Norėjau pabūti viena bei pamastyti. Tiesiog viskas dabar atrodė per daug sudėtinga, o aš mažiausiai norėjau kalbėtis apie tai su Liucija.
Susirinkusi visus prausimosi reikmenis nuslinkau į dušą. Jaučiausi siaubingai išsekusi ir pasimetusi. Ne pati nesupratau kas dedasi mano galvoje. Jaučiausi nusivylusi, kad Aleksas man visą laiką melavo. Bet juk ir aš pati elgiausi su juo taip pat negarbingai ir melavau nuo pat mūsų pirmosios pažinties dienos. Bet aš tiesiog nenorėjau, kad jis žinotų, kad buvau paniekinta, nenorėjau, kad jis žinotų, kad iš manęs viską atėmė ir kaip dabar paaiškėjo ne kas kitas, o jo geriausias draugas. Visų blogiausia, kad jis žinojo visai kitokią tiesą, bet gal taip ir geriau.
Nežinau kiek laiko praleidau po karštu dušu, bet nuo to nesijaučiau nė trupučio geriau. Pabėgau nuo Alekso ir nė pati nežinojau kodėl. Nors kad ir kaip norėjau viską išsiaiškinti, bet kaip visuomet atsitvėriau tylos siena.
O dabar Garetas su savo kvaila sutartimi sumaišė visą mano protą, nors ten ir taip buvo didžiulė makalynė. Jis tikras kvailys jei tikėjosi, kad sutiksiu pasirašyti dar vieną sutartį su juo.
Grįžusi į kambarį radau ne ką kitą, o bendrabučio kalę. Ir kodėl ji turėjo pasirodyti būtent dabar. Dabar tikrai ne tinkamas laikas bandyti kovoti su Gerdės priekabiavimais.
- Gerde, prašau ne dabar. – vos girdimai sukuždėjau numesdama visus daiktus ant kedės.
- Tavo vaikinas tikrai ne paprastas. Tokios dovanos. – nusijuokė ir man prieš akis parodė auksinį angelo formos pakabuką. Prisimerkiau ir giliai įkvėpiau. Nė neketinau su ja peštis.
- Gerde, prašau bent kartą nebūk tokia išsišokusi kalė, kuri neturi savo gyvenimo, tad kišasi į kitų. – nusivylusi pasakiau ir prisėdau ant lovos. Merginos veidas persimainė ir ji sukandusi žandikaulį atsisėdo ant Lulu lovos tiesiai prieš mane.
- Mano Angelui. Tavo A. – nusijuokė ji ir pametė pakabuką prie manęs. – jūsų tokia juokinga meilė. Beje, tavęs ieškojo kažkoks vyras vardu Styvas. – šyptelėjo ir išėjusi iš kambario trinktelėjo smarkiai durimis.
Paėmiau pakabutį ir pažvelgusi į jį nesugebėjau sulaikyti išdavikių ašarų, kurios tiesiog išsiveržė kartu su rauda. Nejau Aleksas tikrai man kažką jaučia? O tėvas. Nesuprantu ko jam čia reikėjo. Žinojau, kad Damjanas jam pamelavo, bet tai nereiškia, kad imsiu ir tiesiog su visais bendrausiu lyg nieko nebūtų nutikę.

ALEKSANDRAS

Sustojau prie Tėjos bendrabučio ir svarsčiau ar gera mintis ten eiti. Nesupratau kas įvyko, bet privalėjau išsiaiškinti. Nežinau ką padariau, bet didžiausia tikimybė buvo, kad Tėja išgirdo mano ir Natali pokalbį. Kito paaiškinimo neradau. Dėl Damjano tikrai nebūtų pabėgusi. Jis asilas, bet man ji būtų pasakiusi.
Išlipau iš automobilio ir jį užrakinęs nuslinkau prie bendrabučio durų. Pro kurias išlėkė tamsiaplaukė ilgakojė mergina, kurios veido mimika sukėlė šiokią tokią šypsena.
- Tavo angelas dabar sugniuždytas ir kažin ant norės tave matyti. – nusijuokė ir aš kaip niekad pajutau didžiulę neapykantą šiai merginai. Kaip ji drįsta kištis ne į savo gyvenimą. Sukandęs žandikaulį ir nieko jai neatsakęs pasukau link Tėjos kambario.
Džiaugiausi, kad bent šį kart pražilusi moteriškė man nieko nesakė. Tikriausiai dar ilgai mane prisimins, kaip didvyri, kuris išgelbėjo merginą, kuri pasak jos žiniom merdėjo tiesiog bendrabučio kambaryje.
Vos tik priėjau prie bendrabučio kambario sustingau. Tiesa sakant nežinojau ką turėčiau jai pasakyti. Buvau suglumęs, bet negalėjau tiesiog visko palikti kaip yra. Nemėgstu gyventi nežinioje. O žinoti, kad Tėja kenčia vertė jausti didžiulę tuštumą krūtinėje, kuri žudė mane iš vidaus.
Net nepasibeldęs įėjau į kambarį ir pamačiau ant lovos gulinčią merginą, kuri buvo savo galvą nusukusi į sieną ir kūkčiojo. Man iškart sugėlė širdį.
- Prašau, Gerde. Palik mane ramybėje. – vos girdimai sušnabždėjo. Priėjau prie jos ir paglosčiau merginos nugarą. Ji iškart atsisuko ir nusišluosčiusi ašaras įsižiūrėjo į mane.
- Tėja. – sukuždėjau ir prisitraukiau ją arčiau, bet mergina pasimuistė ir atsirėmė nugara į sieną ir nusuko akis į langą. – Gal paaiškinsi kas negerai? – paklausiau vis dar nesuprasdamas kas vyksta.
- Tu žinojai. – atsisuko į mane savo paraudusias akis.
Dabar puikiai suvokiau dėl ko visa ši painiava. Ji girdėjo mano ir Natali pokalbį. Bet juk tą visą laiką ne aš jai melavau, o ji man. Tai ji užvirė visą košę su kvaila avarija, kurios nė nebuvo.
- Kodėl man nepasakei, kad žinai? – tyliai paklausė ir vėl nusuko savo žydras akis į langą.
Suglumęs sėdėjau ir svarsčiau ką gi turėčiau jai pasakyti. Tiesiog norėjau ją apsaugoti nuo viso pasaulio, o dabar ji manęs nekenčia vien tik todėl.
- Mažyt, - bandžiau prie jos prisiliesti, bet ji tik pasimuistė ir pasitraukė dar toliau į lovos kampą. – Tėja, juk ne aš tau melavau. – bandžiau kalbėti ramiai, nors dabar ir niršau, nes ji nori visą kaltę suversti man.
- Dieve, Aleksai, nejau nesupranti, kad tai ką tu žinai, net nėra visiška tiesa. – suspigo ji ir pakilo iš lovos. – Kas tau pasakė? Tavo tėvas? – išplėčiau akis. Mano tėvas? Kuo čia dėtas mano tėvas. Tas padugnė tik ir tikisi mane sužlugdyti.
- Ne, Tėja. Man pasakė tavo tėvas. – sušnypščiau ir merginos veidas iškart persimainė ir aš pamačiau, kad ji rankose laiko mano dovanotą pakabuką. – Žinai, jis bent jau sugebėjo pasakyti viską nuo pat pradžių ir net nemeluodamas. Aš nesakiau tau nieko, nes nenorėjau pyktis, bet žinai tiek to. Atrodo, kad tau nė nerūpi ką tau jaučiu. Praėjo beveik puse metų, tad galiausiai greit viskas baigsis ir galėsi ir toliau gyventi savo melagystėse. – iškošiau pro sukąstus dantis.
Buvau įsiutęs. Nenorėjau taip su ja kalbėti, bet dabar tiesiog jaučiausi nusivylęs ne tik ja bet ir savimi. Koks kvailys galėjau būti. Turėjau viską nuo pat pradžių jai pasakyti ir galbūt net priversti jaustis kalta, kad man melavo, bet atrodo, kad viskas dabar apsisuko atvirkščiai.
- Ir ką jis tau pasakė? – sušuko prieidama prie manęs. – Kad permiegojau su bala žino kuo iš mokyklos ir pastojau? – nusijuokė pro ašaras. – Tiesa visai ne tokia, Aleksai. Tavo geriausias draugas mane išprievartavo, o po to sumušo, kad prarasčiau savo... – ji nutilo ir aš sukandęs žandikaulį negalėjau patikėti, kad ji ir vėl imasi melagysčių.
- Gal nustok vieną kartą man meluoti. – trinktelėjau į sieną su kumščiu. - Po velniais, būk bent karta sąžininga. – užrikau ir sukandęs dantis priėjau prie durų. – Man reikia laiko. Negaliu dabar tavęs matyti. – iškoščiau.
- Aleksai. – bandė prieiti mergina, bet aš iškėlęs rankas leidau suprasti, kad nieko nenoriu girdėti. Atbulomis išėjau ir merginos kambario ir smarkiai trinktelėjau durimis.
Girdėjau kaip ji kūkčioja kambaryje. Pats atsirėmiau į duris ir stengiausi sulaikyti besiveržianti pykti, liūdesį bei nusivylimą. Nebežinojau kas čia vyksta. Tiesiog man buvo visko per daug.
Valdžiausi, kad neįeičiau į kambarį ir dabar pat ant jos išrėkčiau viską ką manau, o po to stipriai apkabinčiau leisdamas suprasti, kad man nė kiek nerūpi, kas čia vyksta ir kad noriu būti su ja.
- Valdykis. Aleksai. Jums abiems reikia laiko. – suburbėjau sau panosėje ir išėjau iš bendrabučio. Nežinojau kur pasidėti, dabar norėčiau nusigerti iki žemės graibymo. Tiesiog norėjau apie nieką negalvoti.
Bevažiuodamas į Linkolno barą susiradau telefone Natali numerį. Man reikėjo su kažkuo pasikalbėti, o galbūt ir išsikrauti.
Prikišau telefoną prie ausies ir laukiau kelis nervinančius pyptelėjimus.
- Natali, turiu tau pasiūlymą. – sušvokščiau į telefono ragelį.