Save me (Išgelbėk mane)

XXIX. Save me (Išgelbėk mane)

Praėjo visa savaitė ir aš kaip galėdama stengiausi visaip išvengti Alekso. Žinojau, kad nederėjo tiesiog atsiriboti jam nieko nepaaiškinus, bet jo artumas mane baugino. Blogiausia, kad šiandien mano gimtadienis ir aš turėsiu dalyvauti toje surengtoje šventėje. Nors visai nenorėjau į ją eiti, bet vakar Adriana atsiuntė suknelę, kurią matavausi prieš išlėkdama į ligoninę pas mamą.
Daugiau ten nebuvau, nes vis dar paisiau tėvo nurodymų, tikrai nebenorėjau būti uždaryta areštinėje. Nors man ir širdį draskė, toks tėvo sprendimas, bet jis pasielgė teisingai. Kitaip būčiau visiškai palūžusi. Dabar tiesiog stengiausi ignoruoti faktą, kad mama miršta, juk ji manimi nesidomėjo kelerius metus, tad ir man pačiai nelabai turėtų rūpėti visa šita painiava.
Nusipurčiau nuo tokios minties, nes žinojau, kad tik bandau save įtikinti, kad man visiškai nerūpi, kad ji serga ir aš negaliu jos pamatyti.
- Ji miega. – išgirdau šnabždesį už kambario durų ir greit užmerkiau akis. Tikriausiai Lulu bus kažką sumąsčiusi ir su Metju atėjo manęs pasveikinti. Atrodo, kad ir nuo draugės nepavyko nuslėpti šios klaikiausios dienos mano gyvenime.
Giliai įkvėpusi pasisukau ant šono į sieną, kad jie vis dėlto pamatę, kad aš miegu dingtų iš kambario ir aš greit ir nepastebimai galėčiau pabėgti. Mudvi su Lulu buvome susitarusios, kad jei bent viena iš mūsų dar miega, kad kita netrukdytų turi išeiti į poilsio zoną.
Vos tik kambario durys prasivėrė aš užmerkiau akis ir stengiausi tolygiai kvėpuoti. Penkios minutės ir Metju su Lulu turėtų pasišalinti. Manau, kad tiek galėsiu ištverti.
Pajutau, kaip kažkas nubraukia užkritusius plaukus man nuo veido ir iškart atsimerkiau. Atsisukau į Aleksą ir išpūtusi stebėjau jo tobulą šypseną.
- Nejau ruošiesi pramiegoti savo gimtadienį? – sušnabždėjo ir aš jo rankose pamačiau didelę puokštę raudonų rodžių.
- Aleksai, ką čia veiki? – pasimetusi išlemenau žodžius ir įsistebeilijau į jį.
- Atėjau tavęs ištempti iš lovos, miegale. Šiandien esu pasiruošęs tavo dieną paversi pačią geriausią gyvenime ir tu pamirši, kad kažkada nusprendei nešvęsti savo gimtadienio. – Aleksas pabučiavo man į lūpas ir mano kūną užliejo maloni šiluma. Nustebusi žvelgiau į vaikiną, nes visą savaitę jo vengiau baimindamasi, kad nesugebėsiu ištverti vos tik jis mane palies.
Nurijau gerklėje įstrigusį gumulą. Aš taip šlykščiai su juo elgiausi visą savaitę, o jis vis tiek nusprendė man šią dieną padaryti pačią nuostabiausią pasaulyje.
- Ei, kas negerai? Vis dar nori mane ignoruoti? – sumišęs paklausė vos tik mano skruostu nuriedėjo ašara. Papurčiau galvą į šoną ir Aleksas švelniai nubraukęs ašarą nuo mano skruosto prisiglaudė mane prie savo krūtinės.
- Atsiprašau, - sušnabždėjau šiek tiek apsiraminusi. – Atsiprašau, kad buvau tokia bjauri ir nė nepaaiškinusi tiesiog liepiau duoti man laiko. – Atsitraukiau nuo Alekso ir nusišypsojau. Aleksas pabučiavo man į lūpas ir įdavęs man į rankas rožes ištiesė nedidelę dėžutę.
- Su gimtadieniu. – dar kartą pabučiavo man į lūpas ir šį kart nesiruošiau jo paleisti. Apsivijau Alekso kaklą, o jis mane šiek tiek užgulo. Keletą minučių mėgavomės vienas kito artumu, kol pritrūko oro.
- Aš tai pat tavęs pasiilgau, bet.. – tarp bučinių kalbėjo. – tau reikia susiruošti, nes mudviem šią dieną esu numatęs ką kitą. – dar kart įsisiurbė į mano lūpas. – nors mielai pasilikčiau šioje mažoje lovoje. – atsitraukė ir nužvelgė mane šelmiškai. Aš kaip tyčia ir vėl vilkėjau rožinę pižamą su zuikučiais. – Jau sakiau, kad man patinka tavo pižama? – Alekso veidą papuošė šypsena ir pavarčiusi akis kumštelėjau jam į petį. – Ir aš tave myliu. – sukuždėjo ir pabučiavęs dar kart atsistojo nuo mano lovos. – lauksiu tavęs apačioje. – vos vaikinas uždarė kambario duris iš kitos pusės, nieko nelaukusi išsiropščiau iš lovos ir nuslinkau į dušą.
Jau po keliolikos minučių buvau susiruošusi ir stovėdama prieš veidrodį akis ryškinau tušu. Viską užbaigusi dar kart šyptelėjau savo atvaizdui veidrodyje ir pagriebusi rankinę išlėkiau iš kambario.
Vos tik nusileidau į apačią manęs laukė Aleksas. Jis žiūrėjo pro langą ir aš priėjusi apkabinau jį iš už nugaros. Jutau kaip vaikino kūnas atsipalaiduoja ir jis išlėto atsisuka į mane.
- Labas. – pasisveikinau ir pabučiavau jam į lūpas. Aleksas atsakė man plačia šypseną ir pagriebęs mane už rankos išsivedė iš bendrabučio.
Nežinau, kur važiavome, bet nelabai ir kreipiau į tai dėmesio. Dabar tiesiog norėjau atsipalaiduoti ir mėgautis jo artumu. Jis buvo kažką sumąstęs, o tai mane beprotiškai vedė iš proto, nes vos tik paklausdavau, kur važiuojame jis atsakydavo, kad tai staigmena, kuri privers mane ir vėl mėgti savo gimtadienį.
Svajingai žiūrėjau į jo tokį užsidegimą apversti mano gyvenimą aukštyn kojomis, atrodo, kad ir pati neilgai trukus užsidegiau jo emocijomis.
Po geros valandos mudu buvome prie „Four Season" restorano ir aš atsisukusi į Aleksą klausiamai į jį pažiūrėjau.
- Mudu, niekada neturėjome pirmojo pasimatymo, o kadangi pirmą kartą tave pamačiau čia.. – paaiškino gūžtelėjęs pečiais ir apibėgęs automobilį ištiesė man ranką, kad padėtų išlipti. – tad ar tu tikrai pasiruoši visiems mano sumanymams? – linktelėjau galvą ir laukiau ką vaikinas darys toliau. Po kelių minučių vos tik nustojo spoksoti į mane užrakino automobilį ir pasuko restorano įėjimo link.
Aleksas net nesustojęs prie registracijos staliuko žengė į patalpą ir prasivedęs mane pro visus staliukus pasuko į tą patalpą, kur praeitą kartą vakarieniavau su Pjeru. Visas kambarys skendėjo prietemoje ir viduryje jo stovėjo tik vienas staliukas, kurį apšvietė kelios žvakės. Ant stalelio jau garavo karštieji patiekalai ir taurės buvo pripildytos baltojo vyno. Kažkada Aleksui buvau užsiminusi, kad nemėgstu raudonojo. Džiaugiausi, kad jis tai prisimena.
- Kaip tau mūsų pirmasis pasimatymas? – paklausė ir pagriebęs mano už rankos pradėjo vestis miesto centro link.
- Ačiū, tu pats nuostabiausias. – spustelėjau jo ranką ir pabučiavau į jam į žandą. – Tik nesuprantu, kodėl taip elgiesi. – sumurmėjau ir bandžiau save prakeikti, kad šito paklausiau. Kodėl aš nesugebu džiaugtis šia akimirka. Visada turiu viską sugadinti. Bet Aleksas tik gūžtelėjo pečiai ir nieko man nesakęs vedėsi gatve toliau.
Vos sustojome prie perėjos gatvės muzikantai užgrojo lyrišką melodiją. Aleksas atsisukęs į mane šelmiškai nusišypsojo.
- Gal pašoksi su manimi? – ištiesė savo ranką ir nieko nelaukęs apsivijo mano liemenį ir pradėjo judėti muzikos rimtu. Mudu juokėmės ir šokome vidurį gatvės, kol galiausiai nustojo degti žalia, bet Aleksas nekreipė į tai dėmesio ir tiesiog gatvės viduryje įsisiurbė man į lūpas. Godžiai ragavau jo lūpų, kurios buvo tokios skanios baimės akivaizdoje, bet piktas taksi vairuotojas pagrūmojo mums kumščiu ir liepė dingti iš gatvės.
Nusijuokusi nusilenkiau kaip dama, o Aleksas kaip džentelmenas ir greit dingome iš gatvės, kuri vos nevirto karo zona.
- Pirmasis šokis, užskaityta? – paklausė ir aš išsišiepusi linktelėjau.
- Manau, kad be abejonių užskaityta. – nusijuokiau ir leidausi Alekso vedamą į parkelį, kur mūsų jau laukė Lulu su Metju. Draugė nieko nelaukusi pribėgo prie manęs ir stipriai apkabino. Metju padarė tą patį ir mes visi keturi prisėdome ant antklodės bei žiūrėjome kažkokį nespalvotą filmą tiesiog po atviru dangumi.
- Dvigubas pasimatymas? – paklausė ir aš linktelėjau galvą.
- Iš kur tu viską žinai? – paklausiau prisiminusi dar vaikystėje padariusi tobulų pasimatymų sąrašą, kuris dabar kėlė tik šypseną.
- Liucija. – Aleksandras gūžtelėjo pečiais ir atsistojo. Piktai atsisukau į draugę, kad ji išdavė vieną iš gėdingiausių mano paslapčių, bet atrodo, kad merginai tai tik kėlė šypseną.
Filmui pasibaigus Aleksas nuvežė mane į grožio saloną, kur praleidau visą likusią dieną su ponia Ana, Lulu ir Adriana.
- Tėja, tavo telefonas. – man sėdint prie manikiūrininkės stalelio pranešė Lulu ir greit jį atnešė. Nieko nelaukusi pagriebiau telefoną į rankas ir pažiūrėjau kas skambina, bet adresato nerodė, todėl pakėliau ragelį per daug nesukdama galvos, šiandien niekas negalės sugadinti man dienos.
- Pasiilgai manęs? – kitame laido gale nuskambėjo iki skausmo pažįstamas balsas.