Save me (Išgelbėk mane)

XXXVI. Save me (Išgelbėk mane)

TĖJA

- Tavo kekšytė tau melavo, Aleksai. – išgirdusi Natali balsą net krūptelėjau. – ji nebuvo patekusi į jokią suknisą avariją. – iškošė pro sukąstus dantis ir aš tuo pat metu apmiriau iš siaubo. Ne.. Jis negali sužinoti tiesos.
Prigludusi prie sienos pradėjau tankiau kvėpuoti. Tam trūko oro, todėl priglaudžiau ranką prie krūtinės, kad geriau jausčiau savo širdies rimtą, kuris buvo per daug didelis. Prisimerkiau ir stengiausi klausytis ką jiedu kalbasi.
- Natali, ar tau neatrodo, kad per daug stengiesi mudu išskirti? – linksmu balsu paklausė Aleksas ir aš vėl giliai įkvėpiau ir mintyse maldavau Dievo, kad jis nesugalvotu išklausyti merginos versijos. – Aš puikiai, žinau, visą tiesą. Neprivalau tau aiškintis, kodėl Tėja man melavo. - išpūčiau akis. Jis žino ką? Ne, jis meluoja, Garetas prižadėjo kad nieko jam nesakys. Juk jis davė man laiko. Bet kodėl pasikvietė tuomet jį pasikalbėti.
- Tu žinai, kad ji buvo pastojusi? – Natali balse galėjai girdėti nusivylimo gaidelę.
Nieko nelaukusi pasisukau link Alekso kambario susirinkti visų savo daiktų. Buvau pasimetusi ir supykusi. Jis visą tą laiką žinojo tiesą, bet man nė karto neužsiminė. Negalėjau patikėti, kad jis man melavo. Na, taip aš juk dėl viso šito kalta. Užsiviriau šitą bjaurią melagysčių košę, kurią privalėjau išsrėbti, o dabar jau tiesiog per vėlu. Jis žino, bet kodėl jis ant manęs nerėkė, neklausė kodėl melavau. Tikriausiai Aleksas dėl to ir norėjo, kad nutraukčiau sutartį. Nuo pat pradžių jam buvau tik kvailas žaisliukas, kuriuo jis naudojosi. Turėjau suprasti, kad jis manimi pasinaudos, kad galėtų nutraukti tą kvailą sutartį su „velniu".
Sunkiai dėdama kojas įėjau į Alekso kambarį ir stengdamasi valdyti ašaras susiradau savo delninukę ir išsitraukusi telefoną pradėjau tarp adresatų ieškoti taksi numerio. Jį suradusi greit paspaudžiau mygtuką „skambinti" ir vos tik operatorė pakėlė ragelį greit išbėriau adresą.
Nunarinusi galvą jau ruošiausi eiti iš kambario, kai man kelią pastojo Garetas.
- Vis dar gali pasirašyti šią sutartį. – nusišypsojo parodydamas į baltą popieriaus lapą.

ALEKSANDRAS

- Tu žinai, kad ji buvo pastojusi? – atrodo, kad Natali buvo nusivylusi, kad jai ir vėl nepavyko išskirti mudviejų. Nežymiai šyptelėjau merginai ir linktelėjau. – Ir nieko nesiruoši daryti? – suspigo mergina.
- Natali, tai mano ir jos reikalas, tad dar kartą prašau – nesikišk. Prižadėjau tavo seseriai, kad tavimi pasirūpinsiu, bet tu neturi teisės kištis į mano gyvenimą, tad būk gera atiduok man tą aplankalą ir pamiršk kas jame parašyta. – ištiesiau ranką, bet Natali tik pasukojo galvą į šonus ir įsidėjo atgal voką į rankinę. – Natali. – šiek tiek pakėliau savo balsą keliomis oktavomis aukščiau.
- Ne, Aleksai. – sušnypštė ir pradėjo eiti iš namo. – Aš šitaip visko nepaliksiu. Nepasitikiu ta kekše. Įrodysiu tau, kad tai dar ne viskas. – stebėjau, kaip Natali įsėdo į automobilį ir nieko nelaukusi pasišalino iš teritorijos.
Pavarčiau akis, nes Natali kaip ir visada stengėsi sukelti didžiausią dramą iš nieko. Puikiai žinojau, ką ji man jaučia, bet Natali man buvo tik dar viena mergina su kuria kartas nuo karto smagiai pasilinksmindavau ir nė pats gerai nežinojau dėl ko. Tikriausiai vien tik todėl, kad ji šiek tiek priminė Danila.
Nors taip niekinau savo mirusios merginos atminimą, bet tai man leido pajusti ir vėl ją šalia. Žinojau, kad ne vienas „draugas" mane dėl šito vadino iškrypėliu, bet kai Natali būdavo pasiruošusi mane suvilioti negalėjau jai atsispirti, tad dėl šito sau mažiausiai sukau galvą.
O dabar ta kvailė sumanė mane išskirti su Tėja. Šiek tiek nerimavau, ką ji gali padaryti vien tik todėl, kad mudu išskirtu ir atrodo, kad pastarasis jos koziris buvo itin sėkmingas. Nė nenutuokiu iš kur ji gavo Tėjos ligos istoriją, bet dabar buvau pats pasiruošęs viską užglaistyti jei reiks.
Grįžęs į virtuvę neradau nei Damjano, nei Tėjos. Pagriebiau savo dar pilną stiklą viskio ir nieko nelaukęs viską išmaukiau iki dugno. Nors kūną ir nupurtė nemalonūs virupuliukai, pasijutau šiek tiek geriau.
Vis svarsčiau ir kodėl Tėjai taip gyvenimas nepasisekė. Jos tėvas tikras pašlemėkas. Vos tik praeitą savaitę ligoninėje suvokė, kad aš Tėjos tariamas vaikinas iškart stengėsi pažeminti savo dukrą.
„ – Žinote, Styvai, man nerūpi, kad jūs Tėjos tėvas. – sušvokščiau vos tik apsauginis uždėjo man antrankius. Stebėjau, kaip jau jis buvo besiruošiantis eiti į palatą, bet privalėjau Tėjai išlošti daugiau laiko. Negalėjau nė galvoti, kad tas vyras nutrauks jos susitikimą su mama. – Jūs tikras pašlemėkas. Kaip galite kaltinti ją dėl kvailos avarijos, dėl kurios ji visiškai ne kalta. – sušnypščiau ir vyras akimirksniu sustingo. Iš lėto atsisuko į mane ir nusijuokė.
- Sakai avarijos? – vyras nusijuokė ir priėjo prie manęs. – Palikit mudu kelioms minutėms vienus. – vyras sušvokštė apsauginiams ir šiek akimirksniu pasišalino. Šiek tiek pasimuisčiau, nes vyro velniška šypsenėlė sakė, kad dabar man tikrai nepatiks ką jis pasakys.
Styvas žiūrėjo tiesiai man į akis ir su kiekviena minute vis plačiau šypsojosi.
- Tagi tu Aleksandras Kolinsas. Pašėlęs vaikigalis, kuris negali susirasti merginos. – nusijuokė vyras. Iškart įsitempiau, nes buvau pratęs, kad tik tėvas taip mane vadino. Tai buvo tarsi smūgius žemiau juostos. – Galiu paklausti, kaip susipažinai su mano dukra? – pasišlykštėdamas iškošė žodžius ir aš akimirksniu sustingau. Puikiai suvokiau, kad šis vyras nė kiek netiki mūsų sugalvota istorija geltonajai spaudai.
- Tai ne jūsų sumautas reikalas! – sušvokščiau ir pasimuisčiau. Rankas iškart sudiegė, nes stingdantis metalas įsirėžė į mano odą.
- Nejaugi? O gal ji buvo tavo eilinė kekšė? – nusijuokė. Primerkiau akis, kad nusiraminčiau. Dabar pat būčiau vožias šitam šunsnukiui į marmūzę. Nesuvokiau, kaip jis gali taip kalbėti apie savo dukrą. Tai tiesiog bjauru. – Taigi, minėjai kažkokią avariją, - ir vėl nusijuokė sunėręs rankas ant krūtinės.
Stengiausi tvarkytis, bet šiam vyrui kaip niekam kitam jaučiau didžiulę neapykantą.
- Nori žinoti tikrąją jos išmetimo iš namų priežastį? – paklausė ir aš sukandęs žandikaulį nieko neatsakiau.
Puikiai suvokiau, kad Tėja man melavo, o jos tėvas ruošėsi ją sugniuždyti ir vėl. Bet aš šito neleisiu. Neleisiu niekam daugiau jos žeminti.
- Nori, aš matau, tai iš tavo akių. – šyptelėjo ir prisėdo prie ant suolelio esančio laukiamajame. Apsisukau, kad matyčiau Styvą ir nė neketinau nuleisti savo pikto žvilgsnio nuo jo.
- Buvau ją supažindinęs su šauniu vaikinu. – vyras jau šiek tiek ramiau pasakė ir nudelbė akis į žemę. – Bet ji pastojo nuo kažkokio vaikėzo iš savo mokyklos. Negalėjau pakęsti minties, kad mano dukra paleistuvė. Ji buvo mano angelas. Mano mažoji mergaitė. O taip mane pažemino prieš visus. Nesuvokiau iš pradžių kodėl ji nenorėjo susitikinėti su tuo vaikinu, bet galiausiai viskas paaiškėjo. Buvau taip ja nusivylęs, o ką jau kalbėti, kad susidėjo su tavimi. – vyras pakėlė į mane akis. – Viskas juk dėl pinigų tiesa? – paklausė ir aš nejučiomis linktelėjau. Norėjau pats sau vožti už tokį veiksmą, bet dabar nebeturėjau kur dingi. – Taip ir žinojau, kad ji paleistuvė. – vyras sušnypštė ir parodė, kad apsauginiai gali prieiti. Jie greit sugriebė mane už alkūnių ir įtempė į palatą.
Viskas dabar apie ką tegalėjau galvoti, kad Tėja man melavo, o aš tenoriu ją apsaugoti nuo viso pasaulio."
Išgirdau garsiai trinktelint duris, kurios mane pažadino iš prisiminimų. Nieko nelaukęs greit nubėgau prie laukujų durų, kur dar spėjau pamatyti, kaip Tėja įlipą į taksi.
- Tėja, kas per velnias? – sušukau, bet mergina tik ašarotomis akimis pažvelgė į mane ir nieko nelaukusi paliepė taksi vairuotojui važiuoti.