Save me (Išgelbėk mane)

XXXIII. Save me (Išgelbėk mane)

Žiūrėjau į Liucija išplėtusi akis ir laukiau paaiškinimo. Nejau ji taip supyko ant manęs, kad juokauja šitaip nevykusiai? Damjanas neturi ką čia veikti, tad mergina ryškiai persistengė. Žiūrėjau į pasimetusi Lulu veidą ir svarsčiau kaip ji sugeba šitaip vaidinti. Gerai mes susipykom, bet tai nereiškia, kad man gali įvaryti baimės minėdama Damjaną.
- Liucija, tai visai nejuokinga. – iškošiau ir pro sukąstus dantis.
- Aš nejuokauju, Tėja. Nebūčiau čia jei vis dar nebūtum mano draugė. – mergina papūtė lūpas ir sunėrė rankas ant krūtinės. Kaip tik tuo metu su suplėšytais marškiniais pasirodė Aleksas berodydamas savo tobulą pilvo presą. Vaikinas apsivijo mano liemenį ir pabučiavo į susidarkiusius plaukus. Liucija nužiūrėjo mano vaikino raumeningą kūną, taip dar labiau užsitraukdama mano rūstybę. Sugriežusi dantimis piktai pažiūrėjau į draugę ir atsikrenkščiau. Jaučiau, kaip Aleksas patenkintas išsišiepia ir spusteli mano sėdmenį ir tvirtai jį laiko savo delne. Sugriebiau jo ranką savąja ir patraukiau į šalį. Dabar man mažiausiai reikėjo, kad vaikinas blaškytų mano dėmesį.
- Nebūk tokia pavydi, kekšyte. – pasilenkęs sušnabždėjo man prie ausies ir aš prisimerkusi piktai spoksojau į Lulu. Mergina susivokusi, kad nepadoriai nužiūrinėja mano vaikiną nudelbė akis į žemę. – O tu tikrai melagė. – Aleksas vėl sušnabždėjo man prie ausies ir uždėjo savo ranką man pečių.
– Kas vyksta tarp judviejų, merginos? – Aleksas paklausė mudviejų ir aš nieko nelaukusi apsisukau ir grįžau į kambarį, nes nesiruošiau prie šito subingalvio, kuris grįžo prie savo senų užgauliojimų aiškintis savo santykius su drauge.
Atsiguliau ant Alekso lovos ir sunėrusi rankas virš galvos žiūrėjau į lubas. Laukiau kol Aleksas grįš ir aš jam galėsiu įrodyti, kad vis dėlto man jis nieko nereiškia. Žinojau, kad meluoju pati sau, bet privalėjau jam pasipriešinti. Tas kvailys per daug sau leidžia.
- Susitvarkyk. – piktai suniurnėjo grįžęs į kambarį ir numetęs suplėšytus marškinius ant lovos krašto nuslinko į kitą kambarį, kur buvo jo spinta. Po kelių minučių grįžo su naujais marškiniais ir sagstėsi juos. – Aš tau sakiau susitvarkyk. – pastebėjęs, kad nė nepajudėjau po to kai jam prasidėjo pykčio protrūkis užrėkė.
Tingiai išlipau iš lovos ir priėjusi apsikabinau jį iš nugaros.
- O gal geriau pratęskime mūsų žaidimą? – gundomai sušnabždėjau ir rankomis pradėjau sagstyti marškinius, šį kart sekėsi daug geriau nei praeitą kartą.
- Tėja, dabar aš nenusiteikęs žaisti. – subambėjo sulaikęs mano rankas ir patraukęs nuo savęs paėjo šiek tiek į šalį. – Turime svečių. – suniurnėjo nė nepažvelgdamas į mane. – Tad dar kartą kartoju susitvarkyk. – vėl pakėlė balso toną ir užsidėjo kostiuminį švarką.
- Juk jau puse vienuolikos vakaro. Ne per vėlu svečiams? – suniurnėjau paleisdama savo plaukus, kurie buvo susisukę į dailias garbanas ir dabar dailiai krito ant mano pečių.
Aleksas nieko neatsakė. Vos tik abu atrodėme padoriau nusileidome į apačią, kur mano nuostabai stovėjo ne kas kitas, kaip mano visų laikų didžiausias košmaras, kuris rankose laikė didžiulę baltų rožių puokštę ir šypsojosi ta bauginančia šypsena. Atrodo, kad per trejus metus Damjanas nė kiek nepasikeitė.
- Tėja, mieloji, noriu tave supažindinti su savo geriausiu draugu Damjanu, Damjanai – Tėja, mano mergina. – gan piktai pasakė Aleksas ir priėjęs spustelėjo mano niekintojui ranką. Damjanas nieko nelaukęs priėjo prie manęs ir įdavęs rožes man į rankas stipriai apkabino, taip priversdamas mane suvirpėti iš baimės.
Jis Alekso geriausias draugas ir kaip aš ankščiau šito nesuvokiau? Juk jiedu blogiausią reputaciją turintys vaikinai mieste, tad man turėjo būti aišku, kad jie abu vienaip ar kitaip susyja. Velniai griebtų ir kodėl tas pašlemėkas turėjo pasirodyti būtent dabar. Nejau viskas ims ir išslys man iš rankų vienu metu.
- O tu vis dar manęs bijai, katyte, o mane tai velniškai užveda. – Damjanas sušnypštė man prie ausies ir aš greit nuo jo atšlijau. – Malonu susipažinti su mergina, kuri pavergė mano geriausio draugo širdį. – Jau garsiau pasakė, kad visi girdėtų ir nusijuokęs pabučiavo man į ranką. – Didžiausi sveikinimai gimtadienio proga tokiai žaviai damai. – kiekvienas Damjano prisilietimas vertė jaustis nejaukiai ir vis galvoti apie mūsų paskutinį susitikimą.
- Gal norėtum ko nors išgerti? – paklausė Alekas Damjano ir žiūrėjo tiesiai man į akis. Stengiausi šypsotis ir neišsiduoti, kad mudu pažįstami. Tai galėjo būti Gareto žaidimas. Tuo vyru visiškai nepasitikėjau.
- Tėja, keli svečiai norėtų su tavimi atsisveikinti. Tuoj ją gražinsiu. – į koridorių atėjusi ponia Ana maloniai sučiulbėjo ir pagriebusi už rankos pradėjo temptis sodo link. Nelabai buvau nusiteikusi ilgiems atsisveikinimams su žmonėmis, kurių visiškai nepažįstu, bet į tai mažiausiai kreipiau dėmesį.
Po keliolikos minučių varginančių kalbų pagaliau pamačiau Lulu, kuri ruošėsi pro mane praeiti nieko nepasakiusi. Sugriebiau merginą už alkūnės ir neleidau jai taip lengvai pabėgti nuo manęs.
- Lu. – sukuždėjau ir liūdnomis akimis pažiūrėjau į draugę. Dabar nenorėjau pyktis, ypač kai pasirodė Damjanas. Jei negalėsiu su ja pasikalbėti, tiesiog išprotėsiu. – Aš atsiprašau. – vis dar spoksojau į piktą Liucijos veidą ir laukiau draugės atleidimo.
Mažiausiai norėjau dabar prarasti ir draugę, kuri apie mane žino daugiau nei visi kiti. Nuo jos nieko neslėpdavau, na, apart sutarties su vyresniuoju Kolinsu bei Aleksu.
- Viskas gerai, Tėja. Rytoj pasikalbėsim. – suniurnėjo ir stipriai mane apkabino.
Vos tik visi svečiai išsiskirstė grįžau į didįjį namą, kur viskį gurkšnojo Aleksas ir Damjanas. Jie abu iš kažko juokėsi, o vos tik pastebėjo, kad pasirodžiau aš nutilo.
Nežymiai šyptelėjau ir priėjusi prie Alekso prisėdau šalia. Vaikinas viena ranka apsivijo mano liemenį ir toliau šnekučiavosi su draugu bei gurkšnojo viskį.
Klausiausi jų bereikšmių tauškalų apie Damjano merginas ir mane su Aleksu. Ir vos tik Damjanas ar Aleksas mesdavo nevykusį juokelį stengiausi kuo nuoširdžiau nusijuokti. Atrodo, kad mano vaikinui beprotiškai patiko pasakoti tą kvailą istoriją su padažu. Pasirodo tą vakarą neklydau ir būtent Damjaną mačiau „Four Seasons" restorane.
Mane nervino, kad Damjano žvilgsnis tiesiog akivaizdžiai mane nurenginėjo. Puikiai pažinojau jo tą žvilgsnį, kuris dabar dar labiau mane baugino. Nežinojau kada jis gali prasitarti Aleksui apie mudu. Nors jokių mudviejų nebuvo. Buvo Damjanas ir auka Tėja.
- Aleksandrai. – pasigirdo Gareto balsas tarpduryje ir visi trys vienu metu atsisukome į vyresnįjį Kolinsą, kuris man maloniai šypsojosi. Stengiausi ir aš išspausti kuo nuoširdesnę šypseną, bet galiu garantuoti, kad nekaip sekėsi. – Gal galime pasikalbėti mano darbo kabinete? – vyras dabar jau žiūrėjo į savo sūnų.
- Tuoj grįšiu. – suniurnėjo ir spustelėjo mano ranką bei pabučiavęs man į plaukus paliko mane vieną su Damjanu. Atrodo, kad mano niekintojui tai beprotiškai patiko ir jis nieko nelaukęs iš savo švarko kišenės išsitraukė telefoną.
- Sveikas, Styvai. – po kelių minučių tylos suniurnėjo į telefoną ir aš sustingau iš baimės, nes puikiai suvokiau, kad Damjanas paskambino mano tėvui. Tik nė velnio nesupratau kodėl. – Atleisk, kad taip vėlai skambinu. – pavartė akis, nes jam akivaizdžiai nepatiko padlaižiauti, bet man atrodė, kad Damjanas tik tai ir sugeba.. – Taip, Styvai, aš dabar su ja. Gal norėtum su ja pasikalbėti? – paklausė ir po keliolikos sekundžių Damjanas ištiesė man telefoną.
Drebančiomis rankomis paėmiau telefoną į rankas ir priglaudusi prie ausies pradėjau klausytis tolygaus tėvo kvėpavimo.
- Alio. – sukuždėjau ir nurijau užstrigusį gumulą gerklėje.