Save me (Išgelbėk mane)

XXX. Save me (Išgelbėk mane)

- Pasiilgai manęs? – kitame laido gale nuskambėjo iki skausmo pažįstamas balsas. Akimirksniu sustingau. Iš kur tas padugnė Damjanas gavo mano numerį? Nepratariau nė žodžio, nenorėjau gadinti vakaro nei sau, nei draugei, o tuo labiau, kad netoliese buvo ponia Ana bei Adriana, negalėjau joms leisti įtarti, kad kažkas čia negerai. Lulu kaip tyčia spoksojo į mane ir laukė paaiškinimo kas čia skambina. – Nieko nepasakysi? – pasigirdo šaižus juokas ir aš nusipurčiau, bet stengiausi neišsiduoti ir nežymiai šyptelėjau Liucijai ir rankos mostu parodžiau, kad paliktų mane vieną. Mergina papūtusi lupas pasišalino akivaizdžiai nepatenkinta.
- Neturiu tau ko pasakyti, Damjanai. – stengiausi kuo ramiau kalbėti ir atsisukusi į merginas maloniai nusišypsojau nors viduje mane kaustė baimė.
- Manai, tavo praeitis jau pamiršta ir dabar galėsi gyventi laimingą gyvenimą, labai apsirinki. – nusijuokė.- Be to, katyt, su savo naujuoju vaikinu ne kaip žiūritės. – Damjanas ir vėl nusijuokė, o aš nieko nelaukusi nuspaudžiau išjungimo mygtuko. Nesiruošiau klausytis padugnės įžeidinėjimų, kuris sugriovė man gyvenimą.
Vos tik baigiau pokalbį prie manęs grįžo ir manikiūrininkė, kuri užbaigusi savo darbą ir vėl kažkur dingo. Nieko nelaukusi ir vis pūsdama orą į nagus, taip bandydama juos nudžiovinti, nuslinkau prie kavą gurkšnojančių merginų.
- Tėja, mes čia vis svarstome, kas per gerbėjai tau skambinėja. – Adriana parodė, kad prisėsčiau šalia jos. Nusivaipiau ir prisėdusi šalia merginos paėmiau ataušusios kavos ir gurkštelėjau.
– Tai kas skambino? – man nepaaiškinus kas vis dėl to skambino paklausė Lulu ir aš svarsčiau ką vis dėlto būtų geriau pasakyti. Velniai griebtų ir vėl teks meluoti. Kodėl mano gyvenimas apipintas melo voratinkliais? Atrodo, kad niekada nebesugebėsiu iš jų išsikapstyti.
- Mano dėstytojas, pranešė, kad mano ėsė užėmė tračią vietą konkurse, kuriame net nenorėjau dalyvauti. – nusivaipiau. Nemelavau joms, nes tai buvo tiesa. Tiesiog dėstytojas skambino vakar. Nes prieš mano valią ir man nežinant nusiuntė tą kvailą ėsė „Skaudus prisiminimas" į literatūros katedros studentų surengtą konkursą, tad kitą savaitę turėsiu dalyvauti apdovanojimuose.
- Tai puiku, Tėja. – nudžiugo ponia Ana. – Visada žavėjausi jaunais ir talentingais rašytojais, net nežinojau, kad tu tai sugebi. Niekad neužsiminei. – Ana vis bėrė žodžius, o Adriana jai linktelėjo.
- Mano svainė turi daug talentų. Mam, jei nusikalsčiau turėtum man nusamdyti būtent ją. – nusijuokė, o ponios Anos veidą papuošė plati šypsena.
- Na, nežinau ar tu galėtum nusikalsti. Na, bet, Tėja, manau, mielai ištrauktų tavo brolį iš kalėjimo. – klausiausi bereikšmių tauškalų ir vis gurkšnojau kavą.
Man siaubingai skaudėjo galvą, nes nesupratau ko Damjanas iš manęs norėjo. Kodėl dabar? Ir po velniais iš kur jis gavo mano telefono numerį? Ji turi vos keli žmonės. Vis bandžiau surasti tinkamą atsakymą, bet kad ir kaip stengiausi, nesugebėjau.
Atrodo, kad mano mintys paskendo Damjano pašaipiame balse. Nejau Damjanas sugrįžo ir vėl stengsis sugriauti mano gyvenimą vos tik jį susitvarkiau. Na, gerai visiškai nesusitvarkiau, nes juk vis dėlto mane dar saisto sutartis su ponu Kolinsu ir Aleksu, bet bent jau Aleksas pripažino, kad jam tai visiškai nė motais ir dėl jo, dabar pat visa tai galėtume nutraukti. Bet man reikėjo pinigų, nes norėjau užbaigti mokslus. Ir liko vos septyni mėnesiai ir mudu su Aleksu galėsime būti laisvi nuo sutarties su „velniu".
- Tėją, ar tu mūsų klausaisi? – suburbėjo Lulu palietusi mano ranką, taip priversdama mane krūptelėti. – Po to skambučio atrodai pasimetusi ir šiek tiek išsiblaškiusi. – numykė.
- Taip, tiesiog svarstau ką reiks apsirengti į tą kvailą švente. – susiraukiau, o Adriana suplojusi rankoms pareiškė, kad ji šituo pasirūpins. Aišku dėl šito mažiausiai sukau galvą, nes planavau išviso ten neiti arba tiesiog vilkėti džinsus bei paprastą nieko neišsiskiriančia palaidinę.
Svarsčiau ar vis dėlto gerai padariau taip susibendraudama su Alekso seserimi, juk visiems melavau, o ji taip pat buvo ne išimtis. Nenorėjau prarasti draugės, kad ir kokia kartais ji erzinanti būdavo, bet Adriana turėjo savyje kažką tokio, dėl ko negalėdavai jai atsispirti.
***
Žvelgiau į prieš mane veidrodyje esančią merginą, kurios šviesūs plaukai buvo sukelti į viršų, o kelios sruogos dailiai krito ant pečių. Prie kaklo kabėjo dailūs sidabriniai auskarai, o veidas buvo dailiai padažytas vakariniu makiažu, kuris tobulai tiko prie melsvos lengvai krintančios iki žemės šilkinės suknelės. Suknelės viršutinė dalis buvo dengta melsvais gėlių žiedlapiais, o juosmenį juosė tokios pat spalvos juostelė, kuri pabrėžė mano figūra. Nors per suknelę ir nesimatė aukštakulnių, bet jie buvo kūno spalvos ir gal dešimčia centimetrų mane paaukštino.
- Tėja, - suspigo Lulu, kuri vilkėjo ryškiai raudoną ilgą aptemptą suknelę su skeltuku ties dešinę kojos puse, kuri pabrėžė merginos krūtinę. Jos juodi aukštakulniai taip pat ją paaukštino, tad merginos grakščios kojos per skeltuką atrodė ypač patraukliai. – Visų pirma noriu pasakyti, kad puikiai atrodai, o visų antra Aleksas nekantrauja tave pamatyti. – nusijuokė. – Sakė, jei po penkių minučių nepasirodyti apačioje jis pats ateis ir tave išsineš iš šio kambario. – mergina mostelėjo į didžiulį Alekso kambarį ir jį nužiūrėjo. Tiesa sakant net pati šį kambarį ėmiau laikyti mūsų, nes jame pastaruoju metu praleisdavau daugiau laiko nei bendrabutyje.
- Pasakyk, jam kad tuoj pat pasirodysiu, tik turiu dar kai ką padaryti. – draugei linktelėjus ir išėjus pasiėmiau į rankas telefoną ir susiradusi tėčio telefono numerį tarp adresatų nuspaudžiau skambinti. Taip darydavau kiekvienais metais ir nė pati nežinau kodėl. Norėdavau išgirsti jo sodrų balsą, kuris nebūtų kupinas neapykantos man. Todėl nemėgau švęsti savo gimtadienių, nes dažniausiai po tokio skambučio įsikniaubdavau į pagavę ir ašarodavau. Nes tiesiog buvau šeimos nemylima. Buvau dukra kuri padarė jiems gėdą ir kurios jie paprasčiausiai atsisakė.
- Styvas Soul'as klausau jūsų. – pasigirdo kitame laido gale pavargęs tėčio balsas ir aš tą pačią minutę tiesiog apmiriau. Buvau pamiršusi tėčio tokį ramų ir tolygų balsą, kuris nešaukdavo ant manęs, o maloniai kalbėdavo. Mano skruostu nusirito ašara ir aš giliai įkvėpiau. – Tėja, čia tu? – tėvo balse galėjau girdėti liūdesio gaidelę ir tai mane privertė dar blogiau pasijausti. Jis nerėkė, nesakė, kokia aš bloga dukra. Tiesiog paklausė ar tai aš, taip sukeldamas širdyje didžiulį skausmą.
Jaučiau kaip mano akys sudrėko, o aš vis mirksėdama stengiausi nepravirkti. Juk sugadinčiau makiažą, kurį merginos iš grožio salono taip stengėsi padaryti.
- Tėja? – tėtis dar kartą pakartojo mano vardą ir aš nieko nelaukusi nuspaudžiau telefono ekrane esantį mygtuką „baigti". Prisėdau ant Alekso lovos ir tuščiu žvilgsniu žiūrėjau telefono ekraną.
O juk sakiau, kad šios dienos man niekas negalės sugadinti, juk Aleksas taip stengėsi, o aš pati viską sugadinau. Tiesiog nemoku gyventi neprisidarydama dar daugiau rūpesčio.
Atrodo, kad man patiko jausti skausmą. Patiko kentėti ir draskyti savo širdį į mažyčius gabalėlius, kurių nebeišeina susirinkti.
Nė nesupratau, kada Aleksas atėjo į kambarį, bet dabar vaikinas tvirtai mane apkabino per pečius ir tiesiog nieko nesakęs laikė savo glėbyje. Neverkiau, tiesiog nebeturėjau ašarų. Man buvo liūdna, bet pirmą kartą per savo gimtadienį nejaučiau tuštumos viduje. Buvau šalia žmogaus, kuris man kėlė nepaaiškinamus jausmus, kurią dar niekada nejaučiau. Kiekvienas jo prisilietimas man keldavo neapsakomai malonius virpuliukus, kuriuos be proto dievinau.
- Kodėl jam skambinai? – paklausė po kelių minučių tylos ir aš gūžtelėjau pečiais vis dar būdama jo glėbyje.
- Tiesiog jie mano šeima.. – numykiau ir giliai įkvėpusi atsitraukiau nuo vaikino. Jam akivaizdžiai nepatiko toks mano veiksmas, bet stengėsi neišsiduoti. Nusišypsojau jam ir pabučiavau į skruostą. – eime? – paklausiau atsistojusi ir ištiesusi savo ranką jam.
- Noriu, kad žinotum, kad dabar mes tavo šeima ir neturėtum jaustis vieniša. Puikiai žinau, kad tave vis dar graužia sąžinė dėl tos sutarties. Bet čia nėra laimėtojų, Tėja. Tiesiog nutraukime ją ir galėsime būti laimingi, nes aš, matau, kad tave kausto baimė. Baimė būti atstumtai. Bet aš niekada to nepadarysiu. Išgelbėsiu tave nuo visko, kas tave baugins. Tiesiog leisk man tai padaryti. – Aleksas tvirtai suėmęs mano skruostus ir žiūrėdamas man tiesiai į akis pareiškė, o aš vis svarsčiau apie sutarties nutraukimą.
- Gerai, - tyliai ištariau.
- Gerai? Sutinki nutraukti sutartį? – linktelėjau galvą ir Aleksas mane apkabino. – Tai vis dėlto tu mane myli. – pabučiavo man į kaktą ir šį kart aš to neneigiau. Nesakiau jam to žodžiais, bet man užteko, kad jis ir pats tai žino.