Save me (Išgelbėk mane)

XLI. Save me (Išgelbėk mane)

ALEKSANDAS

Sukandęs dantis privažiavau prie starto linijos, kur manęs jau laukė Damjanas. Jo pašaipi šypsenėlė tiesiog skleidė pasitikėjimą savimi, o tai mane tiesiog dar labiau varė iš proto. Primerkęs akis sugriežiau dantimis ir paspaudžiau greičio pedalą prilaikydamas stabdžius. Padangos iškart pradėjo cypti persisukdamos ant asfalto ir palikdamos juodas drūžes. Damjanui atrodo tai sukėlė juoką, tad jis mirktelėjęs akį parodė merginai, kad jau gali nusimesti savo palaidinę, taip paskelbdama startą.
Nieko nelaukęs šoviau į priekį, žinojau, kad galiu užsimušti, nes lėkiau nežmonišku greičiau. Dabar nieko kito labiau ir nenorėjau. Jaučiausi sumautai. Damjanas viską sužlugdė. Iš manęs atėmė Tėja. Tas niekingas prievartautojas ir toliau gadino Tėjai gyvenimą bei man. Tai jis jai išklojo visą tiesą. Negalėjau patikėti, kad Natali susidėjo su tuo mulkiu. Ta kvailė tik ir siekia visiems pakenkti. Negaliu patikėti, kad visą gyvenimą mane supo tokie draugai. Niršau ant savęs, ant jų, bet blogiausia tai nė kiek nesumažino kartėlio jausmo kurį jaučiau krūtinėje.
Išeidama Tėja nieko nepaaiškino, bet jos akyse mačiau skausmą. Ji atsisakė visko. Dėl manęs. Buvau tikras kvailys, jei tikėjausi, kad tėvas nieko nesužinos, kad permiegojau su Natali. Nesupratu, kaip jis leido Tėjai visko atsisakyti. Tiesiog imti ir pasiduoti, be kovos, be paaiškinimų.
Aš tik norėjau ją apsaugoti. Apsaugoti nuo visko, kas ją kankino. Nesuprantu, kodėl mes vienas nuo kito viską slėpėme. Juk aš ją myliu, o ir ji mane. Aš tiesiog tai žinojau. Dabar norėjau būti pas ją apkabinti, viską paaiškinti. Leisti jaustis saugia, tiesiog mylima. Norėjau, kad ji žinotų, kad daugiau niekada neleisiu jai kentėti. Tik ne jai.
Nors mūsų susitikimas ir nebuvo kažkuo ypatingas ir mus visą laiką siejo kvaila sutartis aš ją pamilau. Pamilau nuo pirmų minučių ir tai buvo sunkiausia žinoti, kad ji gali man nejausti to paties.
Jos manieros, judesiai, šypsena, viskas valdė mano protą nuo pat pirmų minučių, bet dabar netekau visko ir tik per savo kvailą galvą.
Nežinojau, kad Natali gali taip su manimi pasielgti. Buvau girtas ir pasimetęs. Įpykęs. Suvokiau, kad Tėja man galiausiai pasakė tiesą, bet ja netikėjau. Tiesiog palikau ją vieną, kentėti.
Niršau ant savęs, bet tai nepadėjo, tik vertė jaustis dar blogiau.
Kirtau finišo liniją ir iškart pasigirdo cypsinčių padangų gausmas. Nieko nelaukęs nulipau nuo motociklo ir greit dėdamas kojas priėjau prie Damjano, kuris nusėmęs šalmą man kvailai šypsojosi.
- Tai vis dėlto nenulaikei savo pasididžiavimo kelnėse ir išdavei ir taip nieko nevertą savo kekšyte. Tikriausiai ji dabar labai sugniuždyta. – sarkastiškai leptelėjo ir garsiai nusijuokė. Niekio nelaukęs stipriai smogiau jam į veidą. Šis susvirduliavo ir nukrito nuo motociklo. Damjanas nusivalė kraujuojančią lūpą ir paragavęs savo kraujo nusijuokė. – ir tai viskas ką sugebi? – atsistojo ir aš priėjęs dar kartą jam smogiau. Nesivaldžiau visiškai, norėjau dabar pat jį sudoroti. Negalėjau patikėti, kad jis taip pasielgė su Tėja. Su mano mergaite. Mano angelu, kurio nesugebėjau apsaugoti nuo viso šito mėšlo.
Sukandęs žandikaulį talžiau Damjaną, kol pasigirdo motociklų griausmas ir keli vaikinai mane nuo jo atitraukė.
- Aleksai, nusiramink. – pasigirdo draugo balsas ir aš kaip mat pasimuisčiau, nors vaikinas tvirtai laikė mane.
- Paleisk mane ir aš jį tuoj pat užmušiu plikomis rankomis. – sušvokščiau Greisonui, bet vaikinas tik dar tvirčiau mane suspaudė ir nusivedęs prie kažkieno automobilio mane prirėmė.
- Nusiramink. – iškošė pro sukąstus dantis ir užlaužė mano vieną ranką, tai priversdamas mane pajusti skausmą, bet tai buvo niekis. Dabar mano kūną draskė emocijos ir aš nesivaldžiau. Tiesiog pratrūkau. – Jei nesuraminsi paleisiu. – privalėjau imtis kitos taktikos, tad lioviausi muistytis ir vos tik Greisonas mane paleido pribėgau prie Damjano ir vėl trenkiau jam.
- Ką ji tau padarė? – surikau. – Ką mes tau padarėm? – rėkiau iš visos gerklės, bet Damjano veidą puošė tik plati šypsena.
- Viskas gerai Kajau. – vos tik tamsiaplaukis vaikinas prisiartino prie manęs ir jau ruošėsi man trenkti Damjanas jį sulaukė ir priėjęs prie manęs velniškai išsišiepė. Sukandęs žandikaulį bei sugniaužęs kumščius tvardžiausi, nes norėjau to pašlemėko paaiškinimo. – Ji nesipriešino. Ji mėgavosi kiekviena akimirka, kai ją mylėjau. Ji net maldavo daugiau. – jis mėgavosi vesdamas mane iš kantrybės, o aš nesugebėjau valdytis, tad dar tvirčiau sugniaužiau kumščius, kad nevožtelėčiau jam ir vėl. – Kad tu būtum girdėjęs jos aimanas, Aleksai. – nusijuokė. – Tai buvo kažkas nepaprasto.
- Tu ją išprievartavai. – iškošiau pro sukąstus dantis ir pajutau, kaip Greisonas atsiduria šalia manęs ir tvirtai suspaudžia mane už dilbio. – Paleisk man, Greisonai. Aš tik noriu pažiūrėti šiam pašlemėkui į akis. – pasimuisčiau ir draugas mane paleido, bet vis dar stovėjo šalia. – Tu ją paniekinai, kaip ir visas kitas merginas, tiesa? – sušnypščiau. – Tau niekada nerūpėjo jokia mergina, tau jos tebuvo žaislai. Kodėl turėjai ir vėl viską sugriauti? – sušukau.
- Nes aš gyvuoju kitų kančia. – vos pakėlė savo akių kampučius į viršų ir šiek tiek kilstelėjęs smakrą pakreipė galvą į šonus. – Man buvo taip smagu stebėti tave tokį ištižusį. – nusijuokė. – Tu buvai mano draugas, bet ta kalė nenusipelnė laimės. – sušvokštė. – Nė viena iš jų nenusipelnė laimės, nes nesugebėjo man paklusti.
- Tu nesveikas. – tvardžiausi jam neužvožęs, bet jo veidas ir taip atrodė aptalžytas.
- Kad tu žinotum, kaip ji priešinosi, kai pašalinau iš jos tą padarą. – nusijuokė. – Ji rėkė, maldavo manęs to nedaryti, bet aš buvau negailestingas. – prisimerkė. – Dar ir dabar girdžiu jos verksmą ir tai kasnakt padeda man užmigti, tai tarsi lopšinė.
- Psichopatas. – jau norėjau jam trenkti, nes jis mėgavosi mano mergaitės skausmu. Mano Tėjos. Negalėjau patikėti, kad jis mėgavosi kiekviena akimirka, kuri privertė ją išlieti tas skaudžias ir karčias ašaras. Dabar puikiai suvokiau, kodėl man ji nieko nesakė.
- Galėjau ją užmušti. – šyptelėjo.- bet pasigailėjau. – ir aš neištvėręs vožiau jam dar kart į veidą, vaikinas vėl susvirduliavo ir nieko nelaukęs trenkė man atgal. Man šito siaubingai reikėjo, dabar jaučiausi gyvas. Po to, kai Tėja išėjo nieko nepaaiškinusi jaučiausi tarsi miręs. – Judu niekada nebūsite laimingi, nes aš jums neleisiu, Aleksai. Katrą nors vis tiek pakasiu po žeme, kaip ir tavo mylimą Danila. – nusijuokė ir aš akimirksniu sustingau. Ką jis pasakė?
- Aleksai eime. – paliepė Greisonas. Piktai nužvelgiau draugą, bet linktelėjęs nužilgsniavau prie savo motociklo ir greit jį užsėdęs nuvažiavau kur akys mano.
Klaidžiojau Niujorko gatvėmis vis svarstymas, ką Damjanas turėjo galvoje, bet tik kvailys nesuvoktu, kad tai pas pašlemėkas, tą kart nupjovė mano stabdžių laidus. Per jį žuvo Danila, per jį nukentėjo Tėja. Tai pas pašlemėkas kaltas dėl visų mūsų sugriautų gyvenimų.
Jis jau seniai turėjo būti uždarytas psichiatrinėje ligoninėje, bet jo tėvas per daug turtingas, kad leistų savo vaikui ten atsidurti. Prižadu, kad vieną dieną aš pats jį ten įgrūsiu, jei nepasmaugsiu plikomis rankomis.
Namo grįžau vėlai vakare ir nieko nelaukęs nuslinkau į savo kambarį, kur mano nuostabai mikštai ant sofos su pledu ir knyga buvo įsitaisiusi Adriana.
Pavartęs akis nudelbiau jas į žemę, nusivilkęs savo odinę striukę numečiau ją ant lovos ir nuslinkau prie veidrodžio. Mano akis buvo patinusi ir antakis šiek tiek kraujavo ir ten tikrai rytoj puikuosis mėlynė.
- Kur tu buvai? – galiausiai prabilo padėjusi knygą į šalį ir priėjusi prie manęs apžiūrėjo mano veidą. – Kas nutiko, Aleksai? Nejau nesugebi neįsivelti į bėdas? Nemanai, kad jau laikas suaugti. – supykusi kalbėjo sesuo ir nusivedusi prie lovos pasodino. – Palauk čia, reikia išvalyti žaizdą. – suburbėjo ir nuslinko į vonią.
- Ko tau reikia, Adrianą. – numykiau vos tik sesuo grįžo į kambarį. Bet mergina tvirtai sučiaupusi lūpas valė mano žaizdą ir nė neketino sakyti kas nutiko. – Adriana. – surikau, vos tik ji užklijavo pleistrą.
- Buvau pas Tėja, Aleksai. – numykė ir aš akimirksniu įsitempiau. Mane kaip niekad skaudino tas vardas. Jis draskė mano krūtinė į visas puses. – Jos mama miršta ir jai labai tavęs reikia, nežinau ar ji viena visa tai ištvers.