Save me (Išgelbėk mane)

IX. Save me (Išgelbėk mane)

Žiūrėjau į šviesiai žalias akis, kurios tyrinėjo kiekvieną mano centimetrą. Galiausiai atsitokėjusi nužvelgiau vaikiną. Tamsiai mėlyni džinsai ir balti prasagstyti marškiniai. Ant kaklo ant odinės grandinėlės puikavosi pakabukas, kurio tamsoje gerai negalėjau įžiūri. Vaikino šviesūs plaukai buvo susitaršę, o plati šypsena leido suprasti, kad jis pasiryžęs žaisti šį žaidimą.
- Aleksandrai. – sumikčiojau ir vyruko veidas iškart persimainė. Jis grubiai suėmė mane už klubų ir prisitraukė arčiau.
- Aleksas. – sušvokštė ir vis stipriau spaudė mane prie savęs. – Nori pažaisti, kekšyte? – pasiteiravo ir aš išplėčiau akis. – Pažaiskim. – atlenkė mane ir savo lūpomis prilietė mano kaklą. Mano kūnas įkaito ir visą kūną nudilgė tūkstančiai adatų. – Taigi, tau reikia pinigų. – kuždėjo tarp bučinių vis kildamas kaklu į viršų ir taip artėdamas prie mano lūpų. – O man reikia merginos, kuri... – galiausiai vaikinas įsisiurbė į mano lūpas. Sudvejojau, bet atsakiau į jo bučinį ir apsivijusi jo kaklą stengiausi kuo stipriau jį prisitraukti prie savęs. Velnias, ką tu darai? – mintyse subariau save ir atsitraukiau nuo vaikino. Aleksas apsilaižė lūpas. Atrodo, kad jis net nesiruošė manęs paleisti iš savo glėbio.
- Gal jau gali mane paleisti? – gan piktai paklausiau ir šiek tiek pasimuisčiau.
- Kas per velnias, ką tu darai su Kolinsu? - pasigirdo spigus Liucijos balas ir Aleksas atsisuko į merginą. Pakėlė vieną antakį ir žvilgtelėjo į mane.
- Mažyte, nejau nepristatysi manęs? – užverčiau akis į lubas. – Aš Aleksas, Tėjos vaikinas. – jis ištiesė Lulu ranką. Ji šiek tiek sudvejojo, bet galiausiai ištiesė ir savąją. Mergina rūsčiai pažvelgė į mane ir dingo iš šokių aikštelės. Norėjau sekti jai iš paskos.
- Kur bėgi? – Aleksas sugriebė man už riešo. – Šį vakarą praleisi su manimi. – pasilenkė ir bandė mane pabučiuoti, bet aš jam trenkiau antausį ir vaikinas tuo pat metu mane paleido. – Aš tave dar susirasiu, kekšyte. – sušaukė man pavymui, bet nekreipiau dėmesio.
Privalėjau susirasti Lulu ir viską jai paaiškinti. Tas kvailys viską sugadino. Jau turėjau susidėliojusi planą, kaip viską paaiškinsiu, kad nuo šiol oficialiai viešumoje būsiu pristatoma kaip Aleksandro Kolinso mergina. Bet jam mat užsinorėjo pažaisti ir sugadinti mano paskutinį vakarą, kur galėjau būti nevaržoma ir šokti su kuo panorėjusi.
Išvaikščiojau visą klubą, bet Lulu neradau. Skambinau jai kelis kartus, bet mergina taip pat nekėlė ragelio. Privalėjau jai viską paaiškinti iš pat pradžių, bet kurgi. Aš mieliau leidau Aleksui viska iškelti į paviršių pačiu netinkamiausiu metu.
- Kur susiruošei, kekšyte? – vos tik pasiėmiau paltą prie manęs prisistatė „mano vaikinas". Suraukiau kaktą ir nieko jam neatsakiusi patraukiau link išėjimo. Privalėjau grįžti į bendrabutį ir surasti Lulu. – Nejau atsisakai žaisti su manimi? – Aleksas pasivijo mane ir sulaikė stipriai suspaudęs mano riešą. Aiktelėjau iš skausmo, bet jam buvo nė motais, kad mano akyse pradėjo kauptis ašaros. – Argi bus nesmagu metus laiko praleisti kartu, kekšyte? – suraukiau kaktą ir maldaujančiu žvilgsniu prašiau, kad jis mane paleistų, bet jis kuo toliau tuo stipriau spaudė mano riešą, kol galiausiai mano skruostu nuriedėjo ašara. – Tik pažiūrėk, kas negali iškęsti net menko skausmo. – Aleskas pirštų galiukais nuvalė ašaras, bei šlapiu pirštu perbraukė per mano sudžiūvusias lupas.
- Aleksandrai, prašau. – nebegalėdama tverti sušnabždėjau.
- Aš Aleksas, kekšyte. Nedrįsk daugiau manęs vadinti Aleksandru. Ar supratai? – jo veidą dengė rūsti mina. Sudrebėjau. – Važiuojam, - pareiškė šiek tiek atpalaidavęs riešą ir nusitempė mane link automobilių aikštelės.
Vos priėjome prie balto audi markės automobilio jis man mirktelėjo ir atsisėdo už vairo. Galėjau bėgti, bet tolumoje galėjau prisiekti, kad mačiau kažkokį siluetą. Išsigandusi, kad tai gali pakenkti sutarčiai greit atsisėdau į automobilį. Mačiau, Alekso pašaipią šypsenėlę vos tik jis užvedė variklį.
- Galiu paklausti kur važiuojame? – atšiauriai paklausiau ir priglaudžiau savo galvą prie vėsaus stiklo.
- Atrodai pritrenkiančiai, kekšyte. – Aleksas palietė mano šlaunį ir švelniai ją glamonėjo. Paliečiau jo šiltas rankas ir mane akimirksniu nutrenkė elektros srovė. – Kekšyte, nejau tu tokia įsiaudrinusi? – vaikinas nusijuokė ir paėmęs mano ranką, sunėrė mūsų pirštus. Mane iškart užliejo šiluma, o sustingę pirštai šiek tiek atsipalaidavo.
- Gal gali manęs taip nevadinti? – piktai paklausiau ir išlaisvinau savo ranką iš jo.
- O kaip tau labiau patiktų? – gundomai paklausė ir net nežiūrėdamas į kelią stebėjo mane. – Gal tu ir teisi tau tirai labiau tikrų kekšė. Kekšytė per daug meiliai skamba. – nusijuokė ir aplenkė automobilį. Nieko jam neatsakiau. Sėdėjau susigūžusi ir svarsčiau, kad šie metai man bus patys blogiausi. Garetas buvo teisus. Aleksandas bus pasiryžęs mane užgaulioti vos tik liksime dviese.
Man pradėjo nebepatikti šis žaidimas, bet nebeturėjau kur trauktis ir kodėl aš turėjau įsivelti į visą šią painiavą. Stebėjau pralekiančius medžius ir bandžiau svarstyti jei iššokčiau iš automobilio ar tai padėtų man išsisukti. Paliečiau rankeną.
- Net negalvok, kekšyte. – vaikinas akimirksniu užrakino automobilį. Piktai pažvelgiau į jį ir užverkiau akis į lubas. – Kekšyte, nevartyk akių. Tai mane siutina. – palietė mano skruostą ir toje vietoje aš ir vėl pajaučiau elektros srovę. Aleksas paglostė mano sušalusį skruostą. – Tau šalta? – rūpestingu balsu paklausė ir aš specialiai užverčiau akis į lubas. – Aš rimtai, Tėja. – vaikinas sustojo pakelėje ir greit išlipęs iš automobilio išsitraukė kažką iš bagažinės.
- Užsiklok, - paliepė ir pametė antklodę.
- Ar ji bent švari? – paklausiau ir stebėjau, kaip Alekso veidą papuošia plati šypsena. Jis mėgavosi, kad veda mane iš kantrybės. Tikras pašlemėkas.
- Ne, dar vakar su ja užsiklojau po nesveikai gero sekso. – sušnabždėjo ir aš pamečiau į jį antklodę. – Juokauji, kekšyte. – padavė man vėl antklodę ir nusijuokė.
- Kvailys, - suburbėjau, bet dvejojau įsisiausti į antklodę.
- Už penkiolikos minučių būsime vietoje, tad verčiau susišildyk. Lenktyniaujant tikrai nebus labai karšta, o aš tikrai nenoriu tavęs susargdinti. – išplėčiau akis. Ką jis sumąstė. – Tikiuosi nebijai greičio. Nors koks skirtumas. Vis tiek lenktyniausi su manimi. – numykė ir užvedė variklį. Stebėdamas mane išvažiavo kelią.
- Žinai, Tėja, kitomis aplinkybėmis būtų visai smagu su tavimi pabendrauti. Bet kadangi dabar tu mano žaisliukas aš žadu su tavimi kaip reikiant pasismaginti. Parodysiu tau pašėlusį gyvenimą, kekšyte. – išsišiepė. O mano širdis sudrebėjo. Man vis skambėjo galvoje jo ką tik ištarti žodžiai: „kitomis aplinkybėmis būtų visai smagu su tavimi pabendrauti". Aš jam patikau, bet jis buvo pasiryžęs žaisti žaidimą, kuriam pasirašėme abu po jo tėvo nuosprendžiu. „Tu mano žaisliukas", sudrebėjau, prisiminusi, kaip jis niekingai tai ištarė. Dabar neapsakomai jo bijojau. Aleksas buvo pasiruošęs eiti iki galo ir užbaigti šį žaidimą, visai kitaip negu aš.