ŠNABŽDESIAI

PIRMAS SKYRIUS

PIRMAS SKYRIUS

„- Atsiprašymas už mano sūnų.

- Čia jo žodžiai ne mano."

VRAINAS

Kiek kartų sakiau, kad mesiu šitą darbą? Sakiau tai kiekvieną dieną ir įtariau, kad artimiausiu metu net nesiliausiu to vapėjęs. Šnabždesiuose visa politika yra paprasta: išmokėta skola ir gyvas kailis arba nurauta galva ir katilas. Tai buvo nerašyta taisyklė gyvuojanti eilę metų ir nei nesiruošiau jos keisti. Vargau iki devinto prakaito, kol pripratinau visus prie tokios tvarkos. Savo tvarkos. Paskutiniu metu visi pradėjo pamiršti faktą, kad mano rankos ne tik keverzoja rašikliu skolas ir užbraukia pavardes, kai šie būna išteisinti. Kad ir dabar trečiame aukšte visiškai nereikšmingas demonas skolingas jau tris metus. Ištaškiau jam galvą tik todėl, kad nuoširdžiai nusibodo vaikščioti iš viršaus į apačią. Kas kartą girdėdavau tą pačią frazę: Dar ne šiandien, Vrainai. Pažadu, greitai bus. Po tokių subinės laižytojų pradedu nekęsti filosofijos, absoliučiai nenoriu girdėti pasižadėjimų, nes iš karto varo neviltį, kuriai irgi neprijaučiau pastaruosius devyniolika metų, niekada neprijaučiau ir prieš tai. Taisyklė sekė taisyklę ir ne kartą tepdavausi rankas juodu krauju, kad sustatyčiau visus neaiškumus į vietas. Iš esmės Logano vardas tebuvo baisus Šnabždesių žemių veidas, bet visą liaudį čia varinėjo tam tikri klanai. Maniškis buvo mano vieno, nes nei man kas galėjo vadovauti, nei aš norėjau priklausyti su savo veiksmais nuo kažko kito. Todėl tik vienas du, ir greitai, lengvai, neskausmingai pakratė kirmėlėtas kojas, guli prie katilo ir laukia savo čirškinimo valandos. Ir taip stebėjausi savimi, kad tiek daug turėjau kantrybės tampytis su šituo iš kairės į dešinę.

Išsitraukęs sąrašą išbraukiau vardą ir nusprendžiau dar vieną kartą suvaikščioti tuo pačiu maršrutu, įspėti Uraną, kad nelauktų prakeiktų gervių, nes tokios neatrėplios. Kai pakilau į šeštą aukštą, Organų rūšiavimo ir surinkimo, kuriame dar galėjai rasti pagrindinius katilus, krovinių skyrių ir kas be ko sieros kameras, pastarosiose visada kažkas įdomaus uždaryto guli, manęs vos nepersmeigė atskridęs kuolas. Po jo atlėkė ir kruvina galva. Spėjau abiejų išvengti pasilenkdamas. Trenkdamasi į sieną, kiek aptaškė mano striukę. Ilgiausią kardo dydžio kapoklę bevilkdamas palei grindis atslinko Uranas. Ištiesė baltą nosinaitė, kad nusivalyčiau tą mėšlą nuo peties. Brūkštelėjęs, pačiupau rašiklį. Atsidusęs net atsirėmiau į akmenuotą, labai kampuotą sieną. Kai žiauriai niežti, į tokią gali pasikasyti betkurią kūno vietą. Žemiau juosmens nesiryžčiau.

- Lavonas katile, Uranai. Nepyk, užkniso vaikščioti pirmyn ir atgal, - paaiškinau.

- Kas man grąžins dešimt tūkstančių? – supyko jis.

- Kreipkis į devintą aukštą, pildyk skundą finansininkams, kurie gal, o gal ir ne, padengs tavo skolininko mokesčius.

- Vrainai, taip niekas nedaro, - suspaudė kumščius jis. Pažymėjau, kad su Uranu atsiskaityta ir jis dingo iš mano sąrašo. Suvyniojau ir pažvelgiau į jį linktelėdamas.

- Tu teisus. Darau tik aš, - visiškai jam pritariau ir tuoj pat nešdinausi lauk. Dar vienas buvo prasikaltęs iš devinto aukšto, pats finansininkas, todėl teko susiimti ir keliauti į viršų. Tik pakeliui link manęs išdygo keli demonai, jeigu tiksliau, tai vaikėzai iš žemės. Kietai sučiaupdamas lūpas pasitraukiau į šalį. Jie pralėkė tokiu greičiu, kad aš pasijutau it dviejų šimtų metų senumo medis, kuris dar truputį ir nuluš nuo vėjelio pūstelėjimo. Taip, man buvo du šimtai metų, bet paprastai toli gražu iki to medžio. Buvau gražus, bet dėl jaunystės dažnai profilaktiškai sau pasidarydavau statistiką su pavadinimu „Jaunas pagal situaciją".