ŠNABŽDESIAI

KETVIRTAS SKYRIUS

KETVIRTAS SKYRIUS

„Ūkininkas savo paties darže su visomis morkomis"

FRĖJA

Jis dingęs jau kuris laikas. Mano kūnas sužalotas. Smegenys nepajėgė apdoroti, kas įvyko. Mano drabužiai buvo gerokai apdrąskyti. Teko knistis po jo spintą ir pasiskolinti kokį nors megztinį. Jau įsivaizdavau, koks nepatenkintas bus, kad čia landžioju ar imu jo daiktus. Ir visgi megztinis kvepėjo būtent juo. Nežinau kodėl, keistai kvaila, bet pasijutau it namuose. Varginančiai skaudėjo petį ir delną. Nusprendžiau pavaikščioti po jo namus. Jeigu jau gausiu velnių, tai už daugiau nei tik megztinio pasiskolinimą.

Didelė svetainė, ilgi siauri koridoriai, tamsus interjeras. Keisčiausia, kad čia nei langų, nei durų. Nebuvau gyvenime mačiusi tokių namų. Pakampėse stovėjo įvairaus dydžio, skabtuoti moliūgai, svetainėje dar regis mačiau voratinklį su milžinišku voru. Židinio paviršių dengė juodas audinys, sudėtos skeleto dalys, varna ir pragaro beždžionių atributika. Idealiai švari virtuvė. Nepriekaištingai paklota lova ir nei vienos dulkės miegamajame. Jis gyveno vienas ir jo namai buvo tobulai sutvarkyti. 

Bestovint vonios kambaryje, kuriame nerasi net vandens lašo ant sienos, palei kojas atsirideno kamuoliukas. Dirstelėjus žemyn kilstelėjau antakį. Jau ketinau paimti, kai pro akis tiesiog praskriejo kažkoks padaras. Surikus net atšokau. Atsitraukiau į kampą. Aš jo nesugebėjau net įžiūrėti. Kamuoliuko nebuvo. Iš kažkur sklido garsas, bet negalėjau pasakyti iš kur. Tuoj vėl pralėkė pro kojas. Šoktelėjusi pasigailėjau. Nudiegė petį. Tas kažkas vėl išleido garsą. Greitai atsisukau atgal. Tarpdury stovėjo Vrainas. Ant jo peties, ilgą uodegą mosikuojanti, šviesaus kailio beždžionė. Vrainas atidavė jai kamuoliuką.

- Po velniais, - susiėmiau už širdies.

- Čia Džekas, - paglostė jo plaukuotą skruostą.

- Maniau, kad beždžionės auginimas buvo pokštas.

- Ne, Džekas tikras, - patikino jis. Džekas spoksojo į mane. Aš į jį. Jis iššiepė dantis ir parodė man liežuvį. Čia irgi charakteris ne pyragėlis. Kodėl manęs tai nestebina? - Ką tu čia veiki? – paklausė jis. Tiesa, stovėjau jo miegamajam netoli vonios kambario.

- Palikai mane viena. Ko tu tikėjaisi? Kad sėdėsiu ir nemirksėsiu? – paklausiau.

- Iš tavęs kažin ar to sulaučiau, - svarstė jis. Vrainas suėmė Džeką ir paleido ant žemės. Džekas tebestebėjo mane.

- Mano telefonas pas tave. Norėčiau jį atgauti ir keliauti namo, kad ir kaip iš čia išeiti, - apsidairiau nuo sienų iki lubų. Jis nusivilko striukę. Iš galinės kišenės sukrapštė mano telefoną ir priėjęs ištiesė jį prieš akis. Tik dabar pastebėjau, kad jo skruostas papuoštas šviežiom nagų žymėm, jo viršutiniai drabužiai kiek purvini. Rankos irgi ne pirmo švarumo. Neklausiau, kur jis buvo. Turbūt kaip ir aš, negalėjo paaiškinti, kas atsitiko ant sofos svetainėje.

- Persirengsiu, - nedaugžodžiavo jis, pastebėdamas akimis, kad stoviu tai ne su savo drabužiais, bet dėl to neištarė nei vieno žodžio. Apsikeitėme vietomis. Jis nusivilko megztinį ir apatinę maikę. Tik dabar pastebėjau, kad ant jo kaklo kabėjo ant šniurelio suverti medalionai. Negalėjau pasakyti kiek jų, bet ne vienas ir ne du. Numetęs drabužius ant žemės nuėjo į vonios kambarį. Spėjau dar pamatyti tatuiruotą, raumeningą nugarą, o tada jis dingo iš akių. Atsidususi sugrįžau į svetainę. Vistiek be jo niekaip iš čia neišsikrapštysiu. Čia bent žemė dar? Ar jau sėdėjau pragare?

Sėdėjau susikėlusi kojas ant sofos. Patikrinau telefoną. Nemažai praleistų skambučių ir žinučių iš Anos. Nenusiteikus buvau kalbėti ir teisintis, todėl brūkštelėjau žinutę su trumpu atsiprašymu, kad pasijutau žiauriai blogai ir išėjau namo kvailai nieko nepranešdama. Vyliausi, kad atleis. Pasirėmusi ranka spoksojau čia į kiekvieną detalę. Jis mėgo meną. Turėjo nemažai paveikslų namuose, suderintos spalvos, bet nekeliančios optimizmo akyse. Viena kita skultūra su pragariška prasme.