ŠNABŽDESIAI

DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

„Velnio tarnaitė ir žemėje maišosi"

VRAINAS

Jie visi man melavo. Jie visi prieš mane. Jie visi buvo prieš mane. Mano brangiausias pragaras buvo nuteiktas prieš mane. Turėjau pasiutusį planą, kuriam atiduosiu visas jėgas, bet už bandymą mane laikyti kvailu neketinau atleisti. Pas mokyklos sekretorę susiradau žurnale Dorijano vaikų adresą. Jie čia mokėsi, bet šeima gyveno kitur, todėl vaikams turėjo tėveliukas nuomuoti kažkokį kampą.

Tada šoktelėjau pas juos, bet sąžiningai atsitrenkiau į burtus. Teko mandagiai skambinti į buto duris.

- Nematytas svečias prie durų, - nusišypsojo Luna. Tik šypsenos baigėsi, kai pamatė mano nuotaiką.

- Man reikalinga judviejų pagalba.

- Imam brangiai, - atėjo iki mūsų Markas.

- Kitaip ir negalvojau, - pats buvau toks. Ėmiau brangiai ir dar brangiau. Markas nuėmė burto maišelį ir padegė kriauklėje. Užuodžiau stovėdamas ant slenksčio. Luna praleido pro save. Paaiškinau, ko tikiuosi iš jų. Jiedu surimtėjo atsisėsdami vienu metu ant sofos.

- Čia juodoji magija.

- Judviejų tėvukas ne šventasis. Žinau, kad judu talentingi, tik mokykla gana stipriai slopina jūsų talentus. Na, aš noriu jūsų talentų čia ir dabar.

- Paslauga ateičiai ir dešimtukai iš kovos pagrindų, - svarstė Markas.

- Paslauga ateičiai ir devyni iš kovos pagrindų. Dešimtukui mokosi tik mokytojas, - primerkiau akis susidėjęs rankas ant krūtinės.

- Tinka, - įsiterpė Luna švelniai linktelėdama.

- Mums tereikės pabūti prie vartų? – tikslinosi Markas.

- Pažadu nekelsit kojos pro juos. Padarot, ko prašau ir tuoj pat nešdinatės į paviršių. Faktiškai net nebūsit pragare, tik ant Karalienės Anos keršto praminto takelio, - pritariau.

- Kodėl to negali padaryti pats? Esi Skaistyklos demonas. Esame girdėję, kad jūs turite tam tikrų gebėjimų.

- Galiu, bet tuomet man neliks jėgų ištraukti Frėjos. Tokie darbeliai mane išsekina. Prireikia miegoti savaitę, kad atsistočiau bent ant kojų, - mostelėjau ranka. - Ją laiko dėdė įkalinęs pragare. Kad ir kaip nenoriu pripažinti, bet šį kartą tikiuosi pagalbos iš šalies. Luna praėjo pro šalį ir kažkur dingo vienai minutei.

- Kaip tai veikia? – paklausiau Marko.

- Reikės šito, - parodė jis pirštu į sugrįžusią seserį. Kilstelėjau antakį.

- Smuiko?

- Dviejų. Šeimos relikvija, - nedaugžodžiavo Markas. Linktelėjau ir nebesigilinau. – Persirengiam. Duok dešimt minučių.

Nuleidau visus žemyn. Markas su Luna išsižioję žiūrėjo į didžiulius aukštus vartus, niūrus pragaro skliautus, visą Anos Keršto kelio vaizdelį prieš akis. Man jis niekada nebuvo labai estetiškai pateiktas. Padirbėčiau šiuo klausimu. Paskui mus nužengė ir Gabrianas. Nusileidau į čia su tokia agresija ir neapukanta, kad buvau įsitikinęs, jog nei vieni vartai manęs neatlaikys. Padariau tai, ko niekada nedariau, o branginau – atėjau sugriauti savo paties namus. Gabrianas pasikasė pakaušį.

- Čia edukaciją planuoji pravesti? – svarstė jis.

- Čia ekskursija po požemius pirmūnams, - paantrinau. Gabrianas nužvelgė tuos du. Markas atsistojo iš kairės, o Luna iš dešinės.