ŠNABŽDESIAI

ANTRAS SKYRIUS

ANTRAS SKYRIUS

„Man savęs pakanka"

VRAINAS

Rytą su didžiausiu nenoru atsidūriau mokykloje, nusileisdamas tiesiai į požeminį aukštą, kuriame vykdavo kovinio pasiruošimo pamokos ar bent jau tokios kažkada būdavo. Pats nekenčiau vėluojančių. Pats vėlavau madingas dešimt minučių. Įžengęs vidun greitai nužvelgiau visus sėdinčius vyriausių klasių mokinius. Vienos klasės narius iš karto pažinau. Ramiai negalėjo išsėdėti ir matyti, pragare lakstę dvyniai Adas ir Adrianas. Suvarė juos čia visus. Vieni, kad pažiūrėtų, kiti, kad pasimokytų, ką reiškia stovėti prieš pažengusį. Atsisegęs juodą striukę, numesdamas ant pirmo pasitaikiusio suolo, pasilikau tik juodą apatinę maikę. Demetra pametėjo man lazdą. Linktelėjau tėvui ir šalia sėdinčiam Urieliui, kurie ketino vertinti mano sugebėjimus, spręsti ar leisti vesti tokią svarbią pamoką.

- Pradedam nuo labiausiai norinčių, - tikrai nesitikėjau, kad jų atsiras. Pirmiausiai turėjo daugelis pridėti į kelnes, nes žinojo, kas aš toks. Kiek iš jų pridėjo, neaišku, bet norinčių tikrai buvo. Bepročiai. Čia buvo ne tik vaikinų, bet ir merginų, kurios atėjo arba tik paspoksoti, arba norėjo stoti prieš mane, bet problema tame, kad su moterimis neinu į ringą kautis, nebent su kokia pasiutusia harpija iš žemesnių aukštų. Buvę atvejų, kai raižė veidą be pasigailėjimo. Pradėjau su fanatikais, kurie man dar reiškėsi labirintuose, kad velniškai nori būti panašūs į mane. Gavo iš lazdos per kojas, skrido per pusę aikštelės ir nučiuožė per grindis ant savo nugarų. Persukau lazdą ir mostelėjau ranka.

- Kas kitas? – šalia tų spoksančių į mane merginų, atsirado ir norinčių stoti vienas priešais vieną. Mostelėjau Demetrai, kad paduotų joms lazdas. Neketinau čia suduoti mokinei merginai tik todėl, kad nevaldžiau savo pasiutimo. Su viena brunete susikirto lazdos ir ji išsilaikė ilgiau už dvynius, bet tuoj buvo numesta per suolą palei sienos grindjuostes. Mostelėjau ranka, kad sąrašas toliau siaurėtų. Tai vyko pakankamai greitai. Jauni vyrai keitė vieni kitus manęs nepajudindami iš vietos. Vienas gavo į pilvą ir į nugarą, greitai išvirto. Kitą sugriebiau už gerklės ir mečiau puslankiu į orą. Nukrito ant žemės. Garbė žodis kažkas trakštelėjo. Jie liko gulėti. - Dešimt minučių prisikelti. Lavonus sumetu į katilą. Jūs visi netinkami nei katilams, nei kovai! - burbtelėjau garsiausiai. Pažvelgiau į savo tėvą. Jis primerkęs akis žvelgė į mane nemirksėdamas. Žinau, ko jis norėjo. Jis troško, kad parodyčiau Urieliui jog už mane geresnio jis neras. – Sekantys! – šūktelėjau atsisukdamas į šituos vaikėzus. Stojo merginos ir vaikino pora. – Neįdomu! – užgiedojau. – Dar! – stuktelėjau lazda į grindis. Priešais mane susirinko dar trys, todėl stojo penki prieš vieną. – Jau panašiau, - palanksčiau kaklą. Pametėjau jiems savo lazdą. Demetra suskaičiavo kiek dar trūko ir pridūrė dar kelias. Plikomis rankomis stojau priešais juos. Jie puolė mane, daviau atkirtį. Vieni bandė kišti kojas, kiti smogti į veidą, treti per pilvą ir nugarą. Iš dviejų atėmiau lazdas akimirksniu, sudaviau kitu galu ir jie susileido. Dar vienam pakišau koją, jis staigiai stojosi, bandė duoti atsaką, bet krumpliais užsimojau ir trenkiau per veidą. Dar vienam persivertęs salto smogiau per pilvą, kitam užsukau rankas ir parklupdžiau. Paleidau ir atsitraukiau. Atsisukęs į mokyklos valdžią skėstelėjau rankomis.

- Jis kietas, - baksnojo pirštais stalą Urielis. Nusisukau nuo jo, staiga prieš akis išvysdamas dar vieną su visa kuprine.

Nužvelgus mane numetė daiktus į šoną ir atsiraitojo rankoves. Kažkas jau ėmė ūžti šonuose sėdėdami ant suolų, kažkas mėtėsi replikomis, bet šita mergina nereagavo į jas. Jos apvalios, rudos akys buvo susmeigtos į mane it kokios adatos. Panašu, kad pasitikėjo savo jėgomis, nebijojo būti stebima kitų. Ne laiku ėmė kilti galvos skausmas, kas man buvo nebūdinga. Aš neturėjau sveikatos problemų, tik per mažas pykčio atsargas. Nusipurtęs sekundei prisimerkiau ir vėl palankstęs kaklą susilaikiau nuo nepageidaujamų reakcijų, nors skausmas tik plito.