ŠNABŽDESIAI

DVYLIKTAS SKYRIUS

DVYLIKTAS SKYRIUS

„Jeigu žemėje užvirs pragaras, aš jame pasirodysiu"

VRAINAS

Grįžau į salę po gerų dvidešimt minučių. Man reikėjo susiimti ir nustoti galvoti vien tik apie Frėją. Be jos turėjau galybę reikalų, be jos dar turėjau tikslų ir norų, kurių paskutiniu metu nesiklausiau pradedant faktu, kad aš vis dar noriu grįžti į pragarą ir ten karaliauti. Tik sugrįžęs ir ketinęs prisijungti prie visos tos mokytojų kompanijos, supratau, kad akys nebe savo akiduobėse. Įtariu, kad čia daugiau nei pusės esančių akys pametė savo nuolatines vietas. Kitapus salės stovėjo Loganas ir šalia jo kiek sutrikus Frėja. Iš karto pajutau grėsmę, iš karto pasijutau taip, tarytum turėčiau ten eiti ir pasitraukti merginą į šalį. Mano kojos jau beveik buvo pasiruošusios bėgti tą krosą iki jų, bet tada viskas užsiblokavo, kai jie apsikabino. Suraukęs kaktą negalėjau nuleisti akių, atrodo net sunkiau kvėpuoti pasidarė. Jis pajuto mano žvilgsnį, pajuto visų į juos žiūrinčių, nors ir buvo pertraukėlė. Nors Loganui ją paleidus, nors jai išspaudus švelnesnę šypseną, Frėja nepasijuto gerai. Jai suspaudė smegenis kaip ir man. Ji pakėlė į mane akis, tarsi tiksliai žinodama, kur stoviu. Ji žvelgė į mane, o aš į ją. Dėmesį tuoj patraukė priėjęs Loganas. Jis nusišypsojo ta savo įprasta šypsena. Ištiesė ranką viešumoje, kad ją paspausčiau.

- Tau mokytojo pareigos visai tinka, Vrainai, - pratarė jis, ragindamas, kad paspausčiau tą jo prakeiktą ranką. Tiesiogine to žodžio prasme. Suraukęs kaktą tylėjau, žiūrėjau į jį, į pro petį vis dar stovinčią Frėją. Ją užkalbino jos draugė Ana, todėl netrukus dėmesys jos buvo nuo manęs patrauktas. Teko susitelkti į šitą subingalvį. Čiupau už tos rankos išlaikydamas mandagumą. Jis spustelėjo, o tada staigiai suleido nagus į mano ranką. Taip stipriai sugrūdo, kad tik pradėjau giliau kvėpuoti, prisimerkiau sukąsdamas dantis. Jis nusišypsojo dar plačiau. – Matau jau susipažinai su mano dukterėčia, - pakreipė galvą jis. Visa laimė, kad čia jau šurmuliavo visi iš eilės, grojo muzika, todėl tiek koncentracijos nebuvo į mane ir Loganą.

- Tu jos dėdė? – giliai kvėpuodamas sunkiai tikėjau. Norėjau, kad tai būtų grynas melas. Jis truktelėjo mane į save. Jaučiau ir kitų pašalinių žvilgsnius.

- Girdėjau gerai sutari su savo mokine. Šaunuolis, kad toks empatiškas jaunajai kartai, - šypsojosi jis. Negalėjau net suvokti, kad grįžtame į akmens amžiaus laikus. Jis tyčiojosi prieš pat mano akis. Patapšnojęs per petį suleido ir kitos rankos nagus. Net užsimerkiau. Tada jis tyliai pratęsė toliau.

- Leidimas duotas tik mentoriauti per Kovos pagrindus. Viliuosi, kad skiri terminus viešas nuo asmeninio, - tada pratęsė kiek pikčiau. – Nes jeigu tavo žodyne šito termino nėra, aš tau jį įrašysiu didelėmis raidėmis taip, kad atsimintum visą prakeiktą savo likusį gyvenimą. Tu protingas, Liusijanai, gerbiu tavo šeimą, gerbiu tavo tėvą, bet jeigu žemėje užvirs pragaras, aš jame pasirodysiu, - jis ištraukė nagus iš mano odos, ištryško kraujas, sugniaužiau kumščius. Švelniau patapšnojęs per skaudančią petį linktelėjo ir praėjęs pro mane, nukeliavo pas Urielį ir mano tėvą. Pykčio pilnas dar žvelgiau į Frėją, kuri baisiausiai norėjo pasitraukti nuo Anos. Gana gerai girdėjau atmestinį Frėjos bendravimą. Jos pykosi, dėl kažko nesutarė, tik štai man dabar buvo ne pykčiai galvoje, bet tai, kad man buvo pagrasinta, kad buvau perspėtas, kad nelįsčiau prie pačio velnio dukterėčios. Frėja, kodėl man nepasakei tokios nesveikos paslapties? Kodėl nuslėpei faktą, Gražuole, kad tu esi Konantų dukra?Ar būtų kažkas pasikeitę, Vrainai?

******

Ji lyg ir norėjo dar ateiti iki manęs, bet tik sugniaužiau kumščius, apsisukau ir tuoj pat visu greičiu nešdinausi iš salės, palikdamas viską užnugary. Vos tik pasiekiau duris, persikėliau per vartus tiesiai į Šnabdžesių kalinių aukštą, kuriame tas statusas galiojo tol, kol dar esi gyvas už grotų. Pasikeitusi akių spalva ir išlindę nagai, išryškėjusios tatuiruotės ant kūno ir pasiutusios emocijos buvo tai, kas atvedė mane į žemutinius aukštus. Kapoklę atsitysęs priėjo Uranas.