ŠNABŽDESIAI

ŠEŠTAS SKYRIUS

ŠEŠTAS SKYRIUS

„Sakiau ant išlikimo, o ne ant turistinio žygio"

FRĖJA

Kodėl Nutas grįžo iš lauko kruvinas, taip ir neišsiaiškinau. Tą vakarą abu likome šlapi. Vargau iki devinto prakaito, kol nuploviau nuo kailio tą apskretusį kraują. Smarve galėjo pasigirti iš kažin kokio atstumo. Visą savaitę lakstėme mokykloje kitu pamokų tvarkaraščiu. Choreografijos pamokai buvo duota tiek laiko, kad maniau mirsiu. Nustūmė visas, iš pažiūrios tikrai svarbesnes pamokas. Buvo aiškiai pasakyta, kad ruoštis Helovynui - svarbiausia mūsų užduotis, kad paruošti šokį yra reikalų, ypač tiems, kurie nemokėjo šokti, o visvien vertė. Visą savaitę nemačiau ir Vraino. Buvo kažkur dingęs nei neprasilenkdavome koridoriumi. Jo paskaitų taip pat šią savaitę nebuvo. Tiesa, Urielis per Demonologijos pamoką atėjęs pareiškė, kad ruoštume kuprines ant pečių. Taip, laukė savaitgalio išvyka į miškus. Turistinis žygis dar kitaip vadinamas Demono išlikimu, kurį turėjo kuruoti Kovos pagrindų mokytojas, o tai ir buvo Vrainas.

Atsitraukimas į miškus buvo nauji vartai į laisvę nuo sumautų šokių. Anksti ryte susiruošiau kuprinę, įsidėjau tik tai, ko galėtų reikėti miškuose. Į batus susikišau dėkluose gulinčius peilius. Susirišau plaukus viršugalvyje, apsirengiau šilčiau žinodama, kad manęs ten nelaukia šiluma. Miškuose visada būdavo kitas gyvenimas nei gyvenvietėse.

Į autobusą susirinko visi vienuoliktokai. Buvo pasakyta, kad šį kartą ima tik vieną klasę ir terliosis iki grabo tol, kol padarys iš mūsų bent trečdaliu normalesniais nei kad buvome. Tad atvykus į vietą tikrai nesitikėjome fakto, kad mus „išrengs nuogai".

- Kuprinės lieka autobuse, - sumojo tarp medžių pasirodęs Vrainas, pirštinėtas rankas laikydamas už nugaros.

- Kaip suprast? – skėstelėjo rankomis išlipdamas Adas, vienas iš dvynių.

- Ten visi mūsų daiktai, - pritarė Ana mostelėjus ranka.

- Sakiau ant išlikimo, o ne ant turistinio žygio, - pakartojo garsiai Vrainas. Visi ėmė burbėti. Vrainas apėjo mus visus ir pamojo vairuotojui, kad ridentų iš čia ratus su visais mūsų daiktais. Nužvelgęs mane, atsisuko į visus kitus. – Kovoje, nelaisvėje, kalėjime, susidūrus su netikėtumais, jūs niekada neturėsite to, ko jums reikia, kas jums kelia komfortą, niekada neturėsite nieko po ranka, kas padėtų išsisukti iš situacijos. Būtent ši pamoka ir bus ta, kuri išmokys jus galvoti smegenimis. Maždaug už dešimt valandų sutems, todėl nesikrapštykime bambų. Tas tikrai nepadės, - apsidžiaugė jis. Ar kada sakiau, kad per savo pamokas, jis visiškas žvėris, šaltakraujis parazitas, kuris myli tik save? Ne? Sakau dabar.

Mūsų buvo penkiolika ir jis visus išgrūdo į miškus be nieko. Galiausiai dauguma patraukė į priekį, ieškodami išeities iš šios mirtinos problemos. Ana burbėjo ant viso pasaulio. Aš peršokau išsikišusias medžio šaknis, stengdamasi nesinervuoti, bet Vrainui pasivyjus mane, nervai natūraliai pakilo į aukščiausią lygį. Jis atkišo kažkokį medalioną prieš akis.

- Šitas neleis girdėti mudviejų pokalbių visiems čia esantiems. Vieną turiu ir aš, - tai bent rūpestingumas. – Nelegalių darbų skyriuje jie manęs nepasiilgo, - pridūrė. Dėbtelėjau į jį. Kas jo gali pasiilgti? Nemeluok sau, Frėja. Bučiuojiesi su juo dažniau nei būni savo pačios namuose.

- Tau kas nors, kada nors sakė, kad tavo veidas prašosi plytos? – paklausiau, kai Ana nei nepajutusi, kad atsilikau, nuskuodė į priekį vos ne pati pirma. Vrainas nusišypsojo.

- Seniau esu gavęs. Yra demonų mėgstančių sujungti teoriją su praktika. Taikė, kol pataikė, - nusijuokė jis. Pažvelgiau į jį negalėdama patikėti, kad jis savo nesąmones prisimena su juoko gaidele. - Ko pergyveni? – paklausė jis. – Kad sušalsi? –apsidairė aplink ir griebęs ranka prisitraukė arčiau. Išsilaisvinau ir vėl žingsniavau per atstumą.