ŠNABŽDESIAI

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

„Kodėl kalbi, ko nežinai?"

VRAINAS

Vis atsidurdavau pas Beatričę, vis leisdavau valandas ten, laikydamas ją glėbyje, bet problema būdavo ta pati. Tai buvo ne ta, kurios man reikėjo. Ta, kuri bėgo nuo mano poreikių, buvo ta, kurios norėjau, reikėjo, o ką jaučiau, neįminta mįslė net pačiam.

Ieškojau jos visame mieste, atidžiai sekdavau vienuoliktokų pamokas, bet jose ji nepasirodydavo. Žinoma, ji išmesta iš mokyklos, Loganas pritarė. Klausinėjau jos vardo įvairiausiuose užkampiuose. Landžiojau ten, kur visi žino apie visus ir viską, bet net ir ten apie Frėją niekas nebuvo nieko girdėjęs. Jie visi žinojo, kad tai Logano dukterėčia, kad Raiso dukra, jie visi žinojo, kad ji išmesta iš mokyklos, bet toliau visiška mistika. Sunėręs rankas sėdėjau ant tilto krašto ir žiūrėjau į upę. Nejaučiau migrenos, lyg Frėjos nei nebūtų šioje žemėje, lyg ji išvis nebeegzistuotų. Gniaužiau šiltus pirštus į kumštį stebėdamas tylią aplinką. Kur tu, Frėja? Tu negalėjai manęs palikti. Tu buvai ta, kuri seilėjosi dėl manęs visiškoje tyloje, tu buvai ta, kuri norėjo, kad atkreipčiau dėmesį.

„ - Pokalbis nebaigtas. Nustok elgtis kaip maža mergiotė. Nustok mane tampyti už uodegos, - mostelėjau pirštu. – Norėjai, kad atkreipčiau į tave dėmesį? Atkreipiau. Norėjai, kad permiegočiau su tavimi? Taip ir padariau. Pildžiau visus tavo norus nei pats to nejausdamas. Viską dariau, nes man ne tas pats, kas su tavimi atsitiks. Saugojau, ko aš nedarau. Galvoju apie tave, ko aš irgi niekada nedarau. Ir tie jausmai mane ėda!" – rėkė smegenyse mano paties balsas.

- Nustok ant manęs rėkt!

- Nustosiu tada, kai tu pagaliau suvoksi, kad man ne tas pats, kas su mumis darosi! Mudu traukiame vienas kitą! Mudu priklausomi nuo vienas kito! Velniai griebtų, tu mane įsimylėjusi! – visi vaizdiniai iš tos dienos, kai pykomės grįžo prieš akis. - O aš nepajėgiu tau atsispirti. Nepajėgiu atsiginti tos traukos, kokią tu turi, Frėja. Ir jeigu tik galėčiau bent sekundę dar kartą tave pasiguldyti į tą lovą, aš taip ir padaryčiau, nes buvo gera! Buvo taip sumautai gera, kad negaliu savęs nustoti kankinti visomis tomis mintimis. Nes visas tas tavo pyktis, tavo balsas, tavo kvapas, taip kaip tu atrodai, aš jaučiuosi kaip alkanas žvėris, kuris vos tvardosi, Frėja. Mane valdo manija tave turėti ir globoti! Ir jeigu išgąsdinau dėl to, kokie yra mano poreikiai, tai atsiprašau. Atsiprašau, kad įvariau tau siaubą, kurio nenorėjau parodyti..."

Nejučia nusišypsojau susivokdamas, kad ji privertė mane atsiprašyti, kad nei nesistengdama privertė tai padaryti. Jeigu tu tai padarei, vadinasi vyko kažkas daug rimčiau. Frėja, kur tu?

- Kur tu? – sušnabždėjau. Kūnas ir smegenys nenorėjo priimti fakto, kad tu tikrai dingai. Dieną ir naktį mintys apie tave būdavo su manimi, tik aš jų negalėjau realizuoti, negalėjau jų paversti tikrove. Priversk mane pajusti skausmą, Frėja, priversk ir parodyk, kur man eiti, kad tave surasčiau.

*******

Tai buvo jau nesuskaičiuojama skardinė alaus. Galų gale paprašiau barmeno, kad pastatytų normalų butelį. Šalia prisėdo Gabrianas ir parodė, kad statytų jam dvigubą.

- Tiki Uranu? – pasitikslino jis, paėmęs stikliuką ir jį užsiversdamas. Nors kažko strigau su savo mintimis, bet galva savaime linktelėjo Gabrianui.

- Jis žino apie tave. Žino, kas tu toks. Koks tikslas jam būtų meluoti dėl Frėjos? – užsiverčiau paskutinį likutį. – Ne, Uranas nedirba Loganui. Jau seniai tą žinau. Daugybę metų jis man padeda, daugybę metų lenda ir rizikuoja, kur nereikia. Ne, jis patikimas. Tik štai neperprantu, kodėl tuomet Frėja neieškojo manęs.