DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS
„Kad sužinotum, kalbėti nebūtina"
VRAINAS
Nei nesibeldęs atidariau duris ir įsiveržiau į savo tėvo kabinetą. Pakėlė į mane akis atsilošdamas į savo patogią kėdę.
- Ji genetinė mutantė.
- Apie ką mes čia? – tikslinosi jis.
- Neapsimesk, - pasirėmiau rankomis į stalą. – Frėja - genetinė mutantė. Tokius mes privalome priimti į mokyklą, nes jie nėra pajėgūs kontroliuoti savo sugebėjimų. Skaičiau mokyklos taisykles dešimt kartų.
- Frėja, Logano dukterėčia genetinė mutantė? – kilstelėjo antakius jis. – Įdomu, kokia gi... – susidėjo rankas ant krūtinės.
- Geba numatyti netolimą ateitį. Nenusako tiksliai, bet duodama nemažai užuomenų, kad įmintum, kas laukia.
- Geras bandymas, Vrainai, - nepatikėjo jis. – Visad laikiau tave protingu sūnumi, bet paskutiniu metu jau ima suktis kitas žodis ant liežuvio galo, - suabejojo vėl dėmesį sutelkdamas labiau į dokumentus nei į mane. Trenkiau delnais per stalą ir jis vėl pakėlė į mane akis.
- Nesielk su manimi kaip su mažu vaiku, Tėve, kalbu apie tikrą mutantę, gebančią numatyti netolimą ateitį, maždaug mėnesio laikotarpyje.
- Nori, kad aš patikėčiau šita nesąmone? – toliau abejojo jis.
- Noriu, kad patikėtum, - akis išplėtęs ir užsidegęs pritariau. Jis žvelgė į mane, o aš į jį. – Ji tai nupiešia.
- Kaip tas piešinys, kurį rodė Ortovas? – svarstė tėvas. Palinkčiojau.
- Praktiškai.
- Tai ten buvo jos piešinys?
- Ne, - tariau. – Nesu tikras velniai griebtų.
- Žinai, kas būna už melavimą? – tikslinosi jis. – Skaitei taisykles, o nusižengimus?
- Jų gyvas velnias. Pirmą lapą skaičiau, - sumojau. Tėvas dėbtelėjo į mane. – Kas? Trumpinkit. Niekas tiek neskaitytų gyvenime, - jis spoksojo į mane. Aš vis dar į jį. - Žinai, kas būna už mutantą, lakstantį laisvėje? – perklausiau. – Skaitei pats tuos reikalavimus? - Jis nutilo. – Paskaityk, jeigu neskaitei, Direktoriau, - su sarkazmo gaidele atkirtau.
- Pateik man įrodymus ir jeigu tai tiesa, pažiūrėsim, ką galima padaryti. Tai Logano dukterėčia. Kalbame apie velnio šeimą, - vėl grįždamas prie dokumentų šūsnies priminė jis. – Jeigu suklysi, atsakysi pats.
Nešdinausi lauk su mintimi, kad vos tik būsiu laisvas, reikės apsilankyti Frėjos namuose ir surinkti visą turtą nuo sienų, ant kurių ji viską laikė iškabinusi. Sugražinsiu aš tave į savo glėbį. Jis nepasiims tavęs. Jis neatims tavęs iš manęs. Pats papuoliau į kai kieno kito glėbį. Stūmė mane į netoliese esantį kabinetą.
- Girdėjau dėstei angelams šiandien, - išsileisdama plaukus pratarė Beatričė.
- Gerai girdėjai, - pritariau jai priėjus. Atsirėmiau į palangę. Ji pabučiavo mane.
- Ir kaip sekėsi nusižeminti? – prisitraukus už striukės mane paklausė ji.
- Išmėčiau visus po visus požemius. Susirinko skudurus ir nešdinosi lauk, - atsakiau.
- Girdėjau kitaip, - suabejojo ji.
- Aš dabar nenusiteikęs, Bete, galva užimta rimtesniais dalykais, - paaiškinau bandydamas patraukti jos rankas.
YOU ARE READING
ŠNABŽDESIAI
FantasyLiusijaną Roizijų Šnabždesių žemėse visi gerai žinojo dėl siuntėjo darbo, dar kitaip vadinamo paštininko. Tik čia Demonų paštininkas anaiptol nenešė vien tik pasimetusių laiškų. Pravarde Vrainas, jį čia gerbė kiekvienas ir žinojo, kad su tokiu geria...