ŠNABŽDESIAI

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

„Tik artimiausias gali išgirsti kažką, ką čia paliko kitas"

FRĖJA

Vienas iš Neurodemonų apsilankė pas mano dėdę, kol šis susiraukęs sėdėjo savo ištaigingoje kėdėje. Pasirėmęs ranka net nekrutino pėdų, nes kitaip dar vienas nervų priepolis. Stebėjau, kaip randuotas, daugybę siūlių turintis demonas su pincetu, pasišvietęs lupo lauk abi, Vraino suvarPytas kulkas. Gabriela tuo tarpu kažką užrašė ir pakišo lapelį palei mano akis. Kol dėdė sėdėjo užimtas, paslinkau lapelį ir perskaičiau. Pats kaltas, kad išprovokavo paštininką. Dėdė atkišo ranką, kad atnesčiau lapelį. Suglamžiau nenorėdama rodyti, nes Gabriela buvo teisi.

- Atnešk čia, - griežtai paliepė jis.

- Pats jį išprovokavai, - sumirksėjus tariau, kad tik pamirštų raštelio temą. Jis pažvelgė į mane piktu veidu, ranką nuleisdamas ant porankio.

- Jis atėjo į mano teritoriją grasindamas. Ko tikėjaisi, kad jį paglostysiu?

- Tu nekenti jo, - nenusileidau.

- Turim savų nesutarimų, - stebėdamas, ką daro neurodemonas atsakė jis. – Tik štai nesuprantu, Frėja, kodėl turėjai susidėti su juo? Tavo tėvas nebūtų patenkintas tuo, ką darai. Nekalbėsiu jau apie Liusę.

Dėdei ištarus mano mamos vardą tik dabar supratau, kas buvo tas Liu, kurį Vrainas netyčia paminėjo. Negalėjau suvokti, kodėl viskas taip vyko. Skaudu buvo žinoti, kad ne aš Vrainui patikau, bet tai, kas buvo manyje. Mano mamos paliktas imunitetas. Mistiškas dalykas, atitekęs mamai, kurio ji neprašė ir kurio trokšta pragaro padarai.

- Kodėl man niekada nepasakei apie imunitetą? – pakeičiau pokalbio temą.

- Nes ir taip esi išskirtinė, kam tau reikėjo žinoti tokį dalyką, kuris varo iš proto, jog ant kiekvieno kampo po alkaną pragaro padarą, norintį tave sutvarkyti pagal save, - be nuotaikos atšovė jis.

- Prieš dvidešimt metų Vrainas buvo su mano mama. Ar jis ją iš tiesų mylėjo? – klausinėjau toliau.

- Toks, kaip Vrainas nemyli nieko. Tik atrodo, kad myli. Kaip toks žvėris, gimęs Skaistykloje, o gyvenantis pragare gali kažką mylėti. Jis nei ištikimas, nei mylintis. Jis žiūri tik savęs. Negaliu sakyti, kad prastas karys ar kad nemyli pragaro. Šnabždesiai jam reiškia nemažai. Jis čia įleidęs šaknis garbina šias žemes. Man tas netrukdytų, tik faktas, kad jis nori mano vietos, o ne tarnauti man.

- Judu panašūs. Tu ir Vrainas. Turit tą patį tikslą nieko nemylėti ir valdyti.

- Šnabždesiai visą laiką priklausė man, kiek tik atmenu. Kas liečia meilę, tai jeigu nemyli ir galvos neskauda, ir rūpintis nėra kuo. Dabar turiu tave prižiūrėti ir pažiūrėk, kas iš to išėjo. Tik noriu, kad tau būtų gerai. Pragaras tavo namai. Su tavo tėvu turėjome savų nesutarimų, bet laikui bėgant viskas stojo į savo vėžes, tad kodėl mums to neišlaikius, išsaugojus ir neleidus visko griauti Vrainui?

- Tu mano dėdė. Auginai ir lankei mane ne ką mažiau nei mano pačios tėvai. Šeima pirmiausia, tiesa?

- Žinoma, - nusišypsojo jis. Iš skausmo sujudinto kojų galūnėse, jis netyčia spyrė neurodemonui į veidą. Šis aiktelėjo surikdamas.

- Bet Vrainas tau gražus, - vis dar diskutavom.

- Mokykloje nežinau nei vienos, kuri nesiseilėtų dėl jo, - gūžtelėjau pečiais. – Nors... Ana, tikrai nelieja širdies dėl to, - prisiminiau savo buvusią geriausią draugę. Užplūdo liūdesys, kad paskutinį kartą, kai ją mačiau, ji stovėjo su dvyniais ir leido iš manęs jiems visiems juoktis. Tada tikrai buvau tikra, kad Vrainas buvo teisus. Ji neitų ir negelbėtų mano kailio, kaip tai dariau aš išlikimo metu.