ŠNABŽDESIAI

TREČIAS SKYRIUS

TREČIAS SKYRIUS

"Problema, kad nesiklausau kitų"

FRĖJA

Kiekvienais metais sąžiningai praleisdavau. Kiekvieną kartą pasikabindavau kokį piešinį ant sienos, kuriame atsispindėdavo šventė. Vengdama problemų, likdavau saugesnė. Tokių renginių metu kaip Baisybių uostas visada iškildavo bėdų. Kas gi to nežino? Arba prisigeri, arba susimuši, arba susidedi ne su ta kompanija, kažkas kažko nesupranta, įsižeidžia ir toliau laba diena, visa virtinė konfliktų. Ne, tokių nuostabių dalykų vengdavau kaip velnias kryžiaus. Žinoma to tikrai nepasakyčiau apie Aną, kuri ketvirtadienio rytą pietaujant valgykloje nutrenkė ant stalo man lankstinuką palei akis. Pareiškė, kad tai faktas numeris vienas jog eisiu ir kad jai nei motais mano nuomonė, kad galiu žudyt žvilgsniu, grasint, rašyt dar tūkstantį variantų kaip mėginti ją nugalabyti, bet po visko visvien eisim. Šiais metais visus mėginimus išsisukti turėjau nustumti į šalį, o žudymus nukelti į ateitį.

Grįžau namo anksti. Labai nenoromis ėmiausi namų darbų, kuriems amžinai nerandu laiko. Draugei pažadėjau ir turėjau tą pažadą išpildyti. Gerokai pasėdėjau prie knygų, ruošiausi atsiskaitymams, atlikau praktinius darbus. Besiruošiant karts nuo karto į mintis įlįsdavo Vrainas. Įkyriai regėjau jo veidą, dar įkyriau užsimerkus girdėjau jo balsą. Nusipurčius nuvyjau visus praeitų dienų prisiminimus. Sugrįžusi į realybę nuskubėjau po dušu ir ten neužsibuvus, susiradau aprangą tinkamą vis dar šiltam spalio mėnesiui. Užsitraukusi megztinį sužiurau į savo piešinius ant stalo krašto. Tai buvo vienintelis dalykas, kas mane iš tiesų patraukdavo nuo įvairiausių reikalų. Besaikis poreikis piešti, kuris atsirasdavo tiesiog iš niekur ir lygiai taip pat dingdavo. Atrodė, kad kažkas tarsi periodiškai iš toli paspausdavo mygtuką ir mano rankos įnirtingai ieškodavo pieštuko. Visiškas kontrolės nebuvimas ir popieriaus lapų su pieštukais nebesistengiau palikti stalčiaus dugne. Laikui bėgant jau niekas nebestebino. Toks pat niekuo neišsiskiriantis iš kitų, pilkų atspalvių, siužetas sulyg tomis pačiomis geidulio natomis. Vrainas, priglaudęs savo ranką prie mano skruosto, kaktą prie manosios. Prisiglaudęs visai ne kaip tas, kas jis buvo. Kiek galėjau tai piešti? Kiek dar turėsiu vargti su šiais piešimais? Būdama maža dievinau piešimą. Piešdavau praktiškai viską, ką matydavau ir ką tuo metu mano sugebėjimai leisdavo vaizduoti. Tik kuo vyresnė dariausi, tuo ėmiau suprasti, kad pieštukas man toli gražu ne draugas. Jeigu galėčiau dabar nustoti piešti, taip ir padaryčiau. Lapus išmesčiau, pieštukus atiduočiau kažkam, kam jų reikėtų labiau.

Suskambus durų skambučiui griebiau batus ir striukę. Prie vartų sėdėdama ant vespos ir laikydama du šalmus laukė Ana. Sėdėjau ant motorolerio tik kartą. Ana visada vairavo saugiai. Nepaisant fakto, kad mudvi nežemiškos kilmės, jos šeima jau augino taip, tarytum ji visiškas žmogus. Jos tėvai visada kartodavo, kad Ana neprivalo būti tikrąja demone ir šauktis savo tamsiosios prigimties, jeigu nejaučia, kad to reikia. Jie visada atrodė švelnesni nei jų kilmė. Galbūt tai ką nors reiškė jų genetikoje?

Baisybių uostas nekuklus renginys. Jau vien aikštelėje vargom, kol pasistatėme motorolerį. Jis visada vykdavo Viktorijos ežero pakrantėje. Jame dalyvavo visi, tad su savo atsivertimais reikėjo būti atsargesniais.

Nei nespėjau įsijausti, o Ana jau suveikė gėrimų skardines. Vienos iš jų paragavus greitai supratau, kad iš savo draugės kolos galėjau nesitikėti. Tarp visų lankytojų įžiūrėjau ir savo idealią mokytoją, dar kitaip Vraino seserį Demetrą. Graži šviesiaplaukė, ryškiu makiažu, ant veido išsipiešusi chna tatuiruotes, grynakraujė demonė. Ji visada atrodė maloni kitiems, pakanti net idiotams, tarp jų ir savo broliui, bet nenorėjau tikėti, kad tas gražus veidelis – Vraino priešingybė. Obuoliai nuo obels netoli rieda. Nebent nuspyrei.