ŠNABŽDESIAI

DEVINTAS SKYRIUS

DEVINTAS SKYRIUS

„Dvi savaites kaupiasi, o gale mėnesio išsteni klausimą"

FRĖJA

- Dar! – suriko Vrainas Anai. – Dar! – draugė užsimojo mūvėdama bokso pirštines. Vrainas pasilenkė. – Dar kartą! – suriko jis. – Nesiboksuok kaip merga! – suraukė kaktą supykęs. Išsisuko nuo Anos kojos spyrio ir nuo kairės rankos smūgio. Tuoj davė atsaką tiek iš dešinės, tiek iš kairės. – Dar! Dar! Dar! – reikalavo be perstojo. Uždususi smūgiavo iš visų jėgų, bet matėsi, kad Vrainas nepatenkintas. Nusispjovė į šoną. – Arba smūgiuok kaip vyras, arba nesiterlioju daugiau, - padaužė pirštinėmis viena į kitą. Vrainas grįžo dėstyti pamokų po dar vienos savaitės. Jeigu prieš tai buvo baisus, tai dabar apsvarstai tas mintis iš naujo kitu kampu. Mudu nesikalbėjome visą savaitę taip pat. Vengiau jo. Savo namams vėl uždėjau apsaugą kaip praeitą kartą. Regis ir jis nesistengė veržtis į mano teritoriją.

- Vertinate pagal savo prizmę, - sumojo ji pakreipdama galvą. – Jums kiek? Penki šimtai metų? – primerkė akį ji.

- Ką tik įžeidei. Nesu toks tragiškai senas, - pataisė jis ją. – Dar! – paskatino. Ji vėl spyrė, vėl smūgiavo iš kairės kelis kartus, o tada truktelėjo iš dešinės. Numečiau kuprinę ant suolo, atsiraitodama rankoves. Dirstelėjęs į mane, kiek užsižiūrėjo ir Ana jam smogė į veidą, patiesdama ant žemės.

- O šūdas! – suriko ji. Daug kas atsisuko. Nusiėmusi pirštinę tuoj atėjo iki Vraino. – Šūdas. Aš atsiprašau.

- Pagaliau smogei kaip vyras, - sumojo Vrainas persibraukdamas per veidą.

- Atjungei jį? - priėjusi tariau, susidėdama rankas ant krūtinės. Vrainas pažvelgė į mane skėstelėdamas rankomis. Ana nusišypsojo.

- Ne, kvėpuoja dar, - svarstė Ana. – Jis sakė boksuotis kaip vyrui. Tai va... Guli dabar, - mostelėjo ranka ji tarsi nusivildama.

- Užsižiūrėjau, - sumojo abiems. Ištiesėm abi rankas. Padėjom atsistoti.

- Įdomu į kur? – smalsavo Ana. Ne į kur, o veikiau į ką? Vrainas dėbtelėjo į mane, bet tuoj pat susiraukė ir pasitaisė pirštinę.

- Gerai, varyk penkis ratus už tai, kad smogei į veidą, - liepė, norėdamas likti tik su manimi. Ana skėstelėjo rankomis. Pamojo pirštu, kad varytų ir tik kuo greičiau. Ji agresyviai ir nepatenkinta nusitraukė pirštines ir sviedė ant žemės, pasileisdama ratu. Pačiupęs pirštines, pametėjo man. Nusivilkau megztinį ir jas užsitraukiau.

- Bokso tema šiandien? – paklausė ji padaužydama rankas tarpusavy.

- Truputį, - sukdamas ratus tarė jis. – Vėluoji, - pastebėjo.

- Ta tavo kalė užlaikė po pamokos. Juk dabar dėsto Individo anatomiją, - priminiau apie Beatričę.

- Betė ne mano, - sumojo susiraukdamas. Pamojo ranka, kad smogčiau.

- Betė? – kilstelėjau antakį. – Rimtai? – prunkštelėjau ir tai nuskambėjo kiek piktokai. – Panašu, kad ir toliau gerai sutariate, - palinkčiojau tuo pačiu pasityčiodama ir pati iš savęs, kad ligi šiolei nesupratau, kad jis vis dar palankiai į ją žiūri. – Gal dar ir spėjai praleisti gerai laiką, - nusitraukiau pirštines ir sviedžiau palei jo kojas. Vrainas dirstelėjo čia į pirštines, čia į mane.

- Prašaisi, - patikino jis.

- Įdomu ko tiksliai, - piktai atšoviau. Jis pakėlė pirštines, o aš priėjau arčiau. - Įdomu ko, Liusijanai, - pakartojau nenuleisdama nuo jo akių.