ŠNABŽDESIAI

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

"Ryšys, nepagrįstas ištikimybe ir nuoširdumu, negali būti įvardijamas draugyste"*

FRĖJA

Turbūt per kelis šimtus metų Vrainas gebėjo jau daryti viską, todėl ir vairavimas nebuvo didelė problema. Problema buvo labiau požiūris į tai, ką darė. Čia ir dabar negalvojant per daug, kas bus. Lenkė jis visus iš eilės. Visas mūsų jaunimas atsiliko nuo Vraino, tik vijosi jo draugeliai, kurie taip pat per savo nuostabų požiūrį nematė nieko aplink. Greitį tik didino ir džiaugiausi, kad vienintelis dalykas, ko nebuvo, tai pašalinių akių, o ir automobilių buvo velniškai mažai vos vienas kitas. Atlošiau galvą ir visiškai nieko jam nesakiau. Kad ir kaip jis blogai darė, man tai netrukdė. Čia ir buvo blogiausia, kad viskas, ką jis darė, netrukdė man apie jį galvoti kaip apie tą, be kurio sunku praleisti dieną padoriai. Prasukome ant posūkio tokiu greičiu, kad suabejojau ar skrandis išliks vietoje. Grįžome Morgenšteino gatve ir įsukome atgal į gyvenvietę. Paskutinė problema, kad prie Anos namų stovėjo kriminalistų ekipažas. Vrainas sustojo ir atlošė galvą.

- Problemos, - tarė jis, lyg tai jam būtų tarsi eilinis kąsnis paimtas iš lėkštės. Vos tik išlipome susitikome kai ką, ko mažiausiai tikėjomės. Vrainas susikišo rankas į kišenes. Prieš akis stovėjo pareigūnas, tik štai čia buvo truputį kėbliau. Tas pareigūnas Rovanas.

- Frėja, - nusišypsojo Rovanas.

- Diena kątik tapo įdomesnė, - linktelėjau numykus.

- Kokios problemos, Pareigūne, - tarsi tyčiodamasis paklausė Vrainas. – Lyg ir nieko nepadarėm. Helovyną švęsti normalu, - gūžtelėjo pečiais jis. Abu primerkė akis. Velniai griebtų tuos vyrus.

- Nusiskundimai dėl nelegalių lenktynių, - paaiškino jis.

- Lenktynių? – kilstelėjo antakį Vrainas. – Kur čia matot lenktynes? – nusišypsojo jis. – Frėja, kažkur matei lenktynės? Mudu buvome parduotuvėje. Na, žinai toje, kur dirba dvidešimt keturias valandas, kai prireikia šikpopieriaus vidury nakties, - toliau erzinosi.

- Tikrai? Ir ką gi pirkome? – svarstė Rovanas. Paskui mus niekas neatvažiavo ir aš labai suabejojau, kodėl taip nutiko. Tiesa, Vrainas mane kiek nustebino, atsitraukdamas striukę ir ištraukdamas kolos buteliuką bei naują cigarečių pokelį. Jis nei nebuvo praplėštas, o prieš tai tikrai rūkė ir dar vaišino mane pačią.

- Atidžiau tikrinkis, kas tau skambina, Pareigūne. Veltui taškai benziną po nuobodžią gyvenvietę, - nusišypsojo Vrainas. Rovanas priėjo arčiau Vraino ir nužvelgė skersai išilgai.

- Trenki pragaru net iš kažin kur. Šį kartą praslydai, - rimčiau tarė jis.

- Taip jau yra, kai sėdi beveik karališkame soste, - atkirto Vrainas.

- Beveik, - pabrėžė Rovanas ir praėjo pro mus. – Viso, Frėja. Susitiksim kitą kartą.

- Ortovai! – kažkas šūktelėjo. Suraukiau kaktą. Vrainas irgi. Abu vienu metu atsisukome. Kažkoks dvyliktokas atėjo ir paspaudė Rovanui ranką. – Šimtas metų, Vyruti, ką čia veiki? – nusijuokė nepažįstamasis. Abu su Vrainu atsisukome į vienas kitą netardami nei vieno prakeikto žodžio.

- Koks velnias čia kątik įvyko? – atlėkusi nuo laiptų skėstelėjo rankomis Ana aiškiai pasiusdama, atkreipdama mūsų abiejų dėmesį.

- Nesiputok, Saulele, išgelbėjau jūsų visų šiknas, - atsisukęs kolos butelį paaiškino Vrainas.

- Nelabai suprantu, - susidėjo rankas ji, šiek tiek nuleisdama balso toną. Rovanas dar pastovėjo kelias minutes. Galiausiai jam atsisveikinus su pažįstamu draugu ir pagaliau išvažiavus, čia tuoj pat parlėkė visi likę mūsų vakarėlio draugai, tarp jų ir Vraino kompanija.