ŠNABŽDESIAI

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

„Pykčiui užvirus, visas pragaras ima pro mane lįsti"

VRAINAS

Ji tų raganiškų vudu maišelių turbūt turėjo tuziną, nes pastoviai mano teleportas nukeldavo iki slenksčio. Vyliausi, kad mano kalba kaip įmanoma nuoširdesnė pakeis jos nuomonę, kad mudviem gali pavykti nepaisant fakto, kad ponas Loganas tiesė kilimą man po kojomis su pirmaisiais įspėjimais. Atrėmiau kaktą į jos duris, delnus priglausdamas prie šaltos medienos. Užmerkęs akis nebeldžiau ir nerėkiau. Atsitraukiau, padėjau palei duris kai ką ir pakeičiau savo kryptį tiesiai į mokyklą.

Nužengęs į požemius, akis į akį susidūriau su savo tėvu. Rimtomis akimis jį nužvelgęs, numečiau savo striukę ant kėdės ir nusivilkau megztinį.

- Praleidau susirinkimą? – paklausiau. Jo vizitas manęs nestebino, bet juk reikėjo su tėtušiu palaikyti pokalbį.

- Trenkei Ortovui, - ramiai tarė jis. Stabtelėjau susimąstydamas kokiai sekundei. Tik dėl to, kad sufokusuočiau apie ką sukasi tema, o ne dėl to, kad man būtų gaila. Rytais kartais galva neveikia tinkamu rėžimu.

- Trenkiau, - pritariau. – Dėl to čia atėjai? Pasitikslinti? Nes nesiginu. Lupau į to vaikio veidą tokį, kad tikėjausi jog išbyrės dantys. Gaila, matyt gera dantistą turi, - sumojau.

- Vrainai, - sudraudė jis.

- Mano vardas Liusijanas Roizijus, o ne... – suspaudęs iškeltą kumštį pertraukiau jį nemandagiai. Užtilęs tuoj nuleidau ir bandydamas sukontroliuoti įniršį nuėjau prie lazdų. Reikėjo pasiruošti pamokai.

- Liusijanai, kas vyksta? – paklausė jis.

- Ar ji irgi turėjo keistų poreikių? – paklausiau tuoj pat greitai sugrįždamas prie savo tėvo. Jis švelniai suraukė kaktą. – Mano mama. Ar ji irgi negalėjo valdyti to, ką laikė savyje? Ar jos elgesys irgi įtakojo judviejų sąjungą? Juk tai turi būti ji, taip? Juk ne iš tavęs paveldėjau šituos žvėriškus instinktus, kurių nepajėgiu nei pats sukontroliuoti.

- Tavo mama buvo puiki moteris. Ji mylėjo tave tokį, koks buvai.

- Ne to klausiu, - suspaudžiau kumščius. – Ar ji buvo tokia, koks esu aš? Nes nei Demetra, nei Rajanas toks nėra. Jie normalūs... – mostelėjau ranka vos ne vos išspjaudamas.

- Buvo. Tau atiteko jos genetika, bet tu su tuo tvarkaisi kuo puikiausiai. Na, išskyrus faktą, kad trenkei Ortovui. Dar vienam Ortovui.

- Žinoma, tvarkausi, - jis nei nenorėjo girdėti, ką aš sakiau. Bandžiau jam pasakyti, kad viskas kur kas sudėtingiau.

– Laikykis atokiau nuo Ortovų. Jie nepateiks skundo, kad jam trenkei.

- Įdomu išgirsti kodėl.

- Šiandien tarybos susirinkimas, todėl dalyvavimas būtinas. Neužmušk dar ko nors iki tol, gerai? – jis jau ketino eiti. – Beje, vos nepamiršau. Žvalgybos nariai rado šitą miškuose. Žinau, kokius simbolius nešioji. Pametei, - jis padėjo ant suolo kažkokį pakabutį ir nuėjo. Suraukęs kaktą atėjęs paėmiau. Ant savo kaklo tebeturėjau papildomą medalioną saugantį nuo aplinkinių ausų. Deja, jo neturėjo Frėja. Ir nei vienas neatkreipėme į tai dėmesio. Velnias.

Suskambo skambutis ir man neteko daugiau jo nieko paklausti. Tėvas prasilenkė su juo besisveikinančiais vienuoliktokais. Kuprinės nugulė ant suolų. Merginos susirišo plaukus, o vaikinai nusivilko megztinius. Priešpaskutinė atėjo Ana šnekučiuodamasi su kažkokia kita bendraklase. Paskubomis pro jas prabėgo dvyniai. Jie sviedė kuprines iš tokio atstumo, kad tik nusirito po suolu. Skėstelėjau rankomis.