AŠTUNTAS SKYRIUS
„Ne pragaras pribaigs, o tai, kaip su tavimi aš jaučiuosi"
FRĖJA
Klausydama muzikos ant nugaros vilkdama kuprinę su šešių pamokų vadovėliais, bandžiau atrašyti Anai. Šiandien per treniruotę jai vienas vaikinukas truktelėjo į veidą. Aišku, netyčia, bet visvien smogė kaip turi būti. Treneris prisiekė, kad jai reikia į ligoninę, bet Ana kategoriškai burbėjo, kad jai viskas bus gerai. Nepaisant to, kad visą juodą kraują nusivalė į rankovę, o žaizdas užgydė vos peržengus namų slenkstį, treneris dar kartą skambino Anai ir teiravosi ar kažkur pakeliui nenualpo. Ji apsimetė, kad šiek tiek skauda galvą, bet jaučiasi neblogai. Čia kas būna, kai lankai užsiėmimą pas žmogų, kai pati esi demoniūkštė.
Negalėjau nustoti galvoti apie Vrainą. Negirdėjau iš jo nieko tris savaites. Bandžiau jo ieškoti, bet nieko nepešiau. Jis dingo kaip į vandenį. Girdėjau tik faktą, kad iškilo problemos su stovyklavimu ir kad Vrainas buvo svarstyme. Negrįžo Maiklas Ortovas su visais vienuoliktokais. Ir kaip visi kalba, buvo gili problema. Kodėl, kas ir kaip, niekas taip ir nesužinojo. Tas svarstymas buvo tylus ir ramus. Jokios kalbos nesklido po mokyklą. Reikia dar taip sugebėti. Vrainas neatsakė nei į žinutes, nei į skambučius. Greičiausiai jis kažkur, kur mirusieji nenorėtų būti. Taip kuždėjo nuojauta. Žinojau, kad jis susitvarkys. Jis iš tų, kur viską sutvarko.
Pagaliau užlipus verandos laiptais ir krapštydama raktus, staiga išgirdau už savęs bumptelėjimą. Surikus, paleidau ant žemės telefoną, raktus, susiimdama už burnos. Atsimušęs į medinį verandos karkasą, ant žemės visu svoriu nusivertė Vrainas. Sustingusi ir išplėtusi akis spoksojau į jį. Jis bandė keltis, bet akivaizdžiai mačiau, kad nesisekė, kad tiesiog nebebuvo iš kur ištraukti jėgų. Nusimetusi kuprinę ir pagriebusi raktus, atrakinau duris. Užlindus ištraukiau maišiuką Blemių pelenų, iš virtuvės bėgte atsinešiau degtukus ir padegus numečiau ant žolės, kur akyse kaipmat užsiliepsnojo ir barjeras buvo nutrauktas. Greitai nusileidus žemyn pritūpiau prie jo.
- Atsistosi? – paklausiau vieno vienintelio klausimo.
- Nemanau, - sukandęs dantis atsakė jis. Vrainas bandė stotis, bet jis sukniubęs apsivėmė ir liko nuleidęs galvą prie pat žemės.
- Aš nepakelsiu tavęs. Turėsi man padėti, - užsikišusi plaukus už ausų tariau jam. – Pasiruošęs? – apsidairiau aplinkui ar niekas mūsų nestebi. – Dabar, - suėmusi liepiau jam. Vrainas žiauriai sunkiai sugraibė žemes ir dar sunkiau atsikėlė. Išpiltas prakaito ir visas kruvinas sukrito į mano pusę ir aš įsispyrus į žemę vos sulaikiau jį. – Vrainai, turi man padėti. Girdi mane? – patapšnojau per skruostą jam.
- Atsijungsiu, Frėja, - suvebleno jis. – Tuoj atsijungsiu, - jis merkė akis. Pasistengiau jį paskatinti pajudėti kartu su manimi ir daugiau nebekalbinti. Vos ne vos pavyko jį nutempti iki svetainės sofos. Čia jau teko paleisti, kad tiesiog griūtų ant jos. Nusivilkau striukę ir nusispyriau batus, uždarydama paradines duris. Susidėjus rankas ant krūtinės suraukiau kaktą nužvelgdama jį. Priėjau arčiau ir paklausiau ar kvėpuoja. Vrainas gaudė dar orą, bet tai buvo velniškai sunkus darbas. Tuoj pat atnešiau jam vandens.
- Gerk, - liepiau. – Vrainai, gerk, - pakartojau. Prilaikydama puodelį priverčiau jį kažkiek atsigerti. Jis užsikosėjo ir aš patraukiau. Švelniai atvertus jo vieną ranką pastebėjau gilius peilių pjūvius. Jis visas buvo kruvinas, nusėtas nesuvokiamo lygio žaizdomis. Jos net negyjo it būtų kuo užkrėstos. Teko eiti ieškoti tvarsčių ir susirasti vaistinėlę. Jis negyjo. Jos kūnas atsisakė save gydyti. Buvau ne kartą mačiusi kaip jis užgyja akimirksniu, bet ne šį kartą. Jis atlošęs galvą net negalėjo atmerkti akių. Teko pasirūpinti juo. Suradau megztinį, kurį jis čia buvo palikęs tą kartą, kai sviedžiau jam į veidą. Nuvaliau visą kraują nuo jo kūno, per didžiausius vargus aptvarsčiau jo pilvą. Nubraukus plaukus nuo kaktos, nuvaliau ir kruviną veidą, pastebėdama, kad jis ant kaklo nešioja septynis, nedidelius medalionus. Pirštais pasklaidžius radau ir pentagramos simbolį, kuris reiškė pagonišką tikėjimą.
YOU ARE READING
ŠNABŽDESIAI
FantasyLiusijaną Roizijų Šnabždesių žemėse visi gerai žinojo dėl siuntėjo darbo, dar kitaip vadinamo paštininko. Tik čia Demonų paštininkas anaiptol nenešė vien tik pasimetusių laiškų. Pravarde Vrainas, jį čia gerbė kiekvienas ir žinojo, kad su tokiu geria...