ŠNABŽDESIAI

PENKTAS SKYRIUS

PENKTAS SKYRIUS

„Kunigai išmirtų nuo tavo atvirumo"

FRĖJA

Aš nekenčiau savo pažadų, nes paskui turiu jų laikytis, nes kategoriškai laikiausi minties, kad nekenčiu melagių ir pati tokia nebūsiu. Todėl nuo pat ryto šliaužiau į požemius pas Vrainą. Juk pažadėjau Kailui lankyti pamokas. Pati pirma pamoka buvo Vraino. Ir į ją aš vėlavau.

- Vėluoji, Saulele, - pasirėmęs į sieną burbtelėjo jis.

- Savo nepasitenkinimą išliek ant tų suskių, - sviedžiau kuprinę ant suolo, rodydama pirštu į šokinėjančius per virvutę, atliekančius atsispaudimus ir panašias nesąmones.

- Blogas rytas? – paklausė jis.

- Tiesą sakant taip, - drėbiau. – Žinai kodėl? Nes man reikia lankyti sumautą mokyklą ir ateiti į tavo pamokas, - praėjau pro jį atbulomis ir nusisukus nuėjau pas savo klasiokus. – Žiūrėk, - apsidžiaugiau sarkastiškai. – Apturėjome nuoširdų pokalbį, - nusišypsojau ir vėl greitai susiraukiau.

- Mes visada galime pasikalbėti, - paskui ateidamas tyliai atsakė.

- Bėda, kad nenoriu su tavimi kalbėtis, - atkirtau panosėje, bet užteko, kad išgirstų.

- O ką nori su manimi daryt? – atsisukau į jį kietai sučiaupdama lūpas. Jis apėjo puslankiu ir nužvelgė visus mokinius. – Gerai, eisim vienas prieš vieną, - sumojo jis. – Būsiu geras ir leisiu pasirinkti su kuo boksuotis. Tai bent gerumas.

- Pats tiksliai žinai ką, - nepajutusi tariau ir tą suvokiau, kad iš pasiutimo ištariau visai ne mintyse, o taip, kad jis tikrai tai girdėjo. Atsisukau į jį, bet jis susidėjęs rankas ant krūtinės stebėjo pirmą kovą, stebėdamas esamas klaidas ir tuoj pat jas koreguodamas. Gal ir negirdėjo. Pasisekė.

- Realiai, tai jeigu dar neturėjau žilų plaukų, tai tikrai rasiu dar šį vakarą, - pasibaisėjo jis. – Kovoje su kitais visada naudojame visas įmanomas atakas. Reikalingas spontaniškas, gudrus, negailestingas planas. Faktas, kad jūs apie šias savybes nepasvarstėte nei vienas, - svarstė jis. – Gerai, sekantys. Vienas puola, kitas ginasi, - vadovavo jis. Stovėjau už jo ir tiesiog nužiūrinėjau. Man buvo kiek smalsu, koks jis, kai yra vienas, koks, kai yra su kažkuo. Ar jis kada nors ką nors mylėjo? Ar jis kada nors kentėjo? Ar jis visada toks pasiutęs, šaltas žvėris? Faktas, kad jis žavus ir to nenuslėpsi, bet įdomu, koks jis dar? Kažkas spragtelėjo pirštais man palei ausį ir aš atsitokėjus iš lėto pasisukau dešinėn. Prie pat manęs pakėlęs antakius spoksojo Vrainas.

- Apie mane galvojai? – paklausė jis.

- Nesijausk pasaulio bamba, - susiraukiau. Kodėl tu visada taikai į dešimtuką?

- Einam. Negirdėjau, kad pasirinktum porą.

- Kas tau sakė, kad šiandien prieš kažką kovosiu?

- Niekas neturi išskirtinių sąlygų. Visi vienodi, - sumojo jis nueidamas į aikštelės vidurį. – Neši čia savo užpakalį, - liepė jis rodydamas pirštu į grindis. Atsiraitojo rankoves. Kiti stovėjo ratu ir stebėjo kiekvieno pasirodymą. Tokio dėmesio aš išvis netroškau. Atėjau iki jo, nusivilkau megztinį ir pasitaisiau gumytę plaukuose, kad neišslystų. Tai buvo panašu į senovėje vykusius kardų šokius. Užsimojęs artėjo link manęs, kišo koją po mano. Spėjau pašokti, spėjau pasilenkti. Tuomet buvo atkišti kumščiai. Jis neleido man rinktis. Jis treniruotę vertė tikra kova, kad mėginčiau atsilaikyti. Nežinojau, kas tai buvo. Noras mane sumenkinti, paversti tokia kaip kiti, įrodyti savo tiesą, kad niekas jo neįveiks. Nesuvokiau, kokia buvo mintis. Jis norėjo, kad kovočiau. Na, tai tą ir padariau. Užsimojau iš kairės, iš dešinės. Kišau koją ir vieną, ir kitą. Persisukus smogiau iš kairės kojos. Jis sudavė man atgal. Spėjau pašokti ir išsilenkti taip, kad nepataikytų. Jis vėl smogė, aš užkirtau ranka jo puolimą. Jis labai staigiai pagreitino visą kovą, ėmėsi vikrumo, demono sugebėjimų. Jis griebė mane už nugaros ir vertė su savimi ant žemės. Atsidūriau jo glėby. Muisčiausi, spardžiausi, suteikė oro gurkšnį.