Priešo Kūne

Uždraustame miške

Voldemortas

Aš stovėjau uždraustame miške nuleidęs galvą, spausdamas rankoje Šeivamedžio lazdelę sukuria ketinu nužudyti Harį Poterį. Tačiau laikas slenka, o berniūkštis vis nepasirodo. Nejaugi jis paliks savo draugus, kad žudyčiau juos vietoj jo. Ne,Haris ne toks, tai jam nebūdinga. Jis tikrai turi pasirodyti.

-Jo niekur nėra, Valdove - pranešė vienas iš mano Mirties Valgytojų. Tai vis dėl to vaikigalis net neketina pasirodyti, visiškai nebūdinga Grifų gūžtos mokiniui. Dumbuldoras labai nusiviltu sužinojęs, kad jo mėgstamiausias mokinys iš baimės nėrė į krūmus.

-Valdove...- prabilo Belatriks eidama arčiau manęs. Vienos rankos mostu aš ją nutildžiau neatsisukdamas į ją. Visada mane ji erzindavo, kai pertraukdavo mano mintis.

-Aš maniau, kad jis ateis,- tariau su nusivylimu žūrėdamas į laužo liepsnas.- Tikėjausi, kad ateis. Matau, jog... apsirikau.

-Ne, neapsirikai!

Pagaliau išgirdau balsą, kurio visą vakarą laukiau. Pakėlęs akis su maža, pašaipe šypsena veide žiūrėjau į juodaplaukį berniuką su akiniais. Nors Poteris stengėsi stovėti tvirtai parodymas savo drąsą, bet jo gilus kvepavimas išdavė jo baimę. Jis stovėjo nuleidęs rankas, neišsitraukdamas burtų lazdelės. Nejaugi jis taip ir pasiduos be kovos? Lengva pergalė, labai lengva.

- Haris Poteris, -tariau iškėlęs savo burtų lazdelę- berniukas kuris liko gyvas. Laikas mirti.

Poteris užmerkė savo žalias akis, pasitikdamas savo mirtį. Tik du žodžiai ir pačio didžiausio priešo pasaulyje jau nebeliks. Užsimojau lazdele ir ištariau juos:

-AVADA KEDAVRA!- blystelėjo iš lazdelės žalias žaibas ir viskas mano akyse aptemo.

***

Pramerkiau akis ir supratau, jog aš esu nebe uždraustame miške, o svetimoje vietoje su siaubingu skausmu galvos srityje. Kambarys buvo nedidelis, melsvos sienos, balti baldai. Kaip čia aš atsidūriau? Ar buvau be sąmonės? Ar Haris... Haris Poteris negyvas? Pilną klausimų sukosi mano galvoje. Atsisėdau ant lovos krašto ir pajutau, jog kažkas už manęs sujudėjo. Pažiūrėjau pro petį ir išvydau gulinčia šalia kaštoniniais, garbanotais plaukais jauną merginą apsirengusią žiobariškais drabužiais. Jinai tikrai nėra viena iš mano Mirties Valgytojų, niekada esu jos matęs. Pakėliau ranką nusižiovauti, bet pakraupau kai vietoj mano nenaturaliai ilgų baltų pirštų pamačiau normalias rankas. Žvilgtelėjau žemyn, aš jau buvau nebe su juodu apsiaustu, o su džinsais ir mano kojos atrodė stambesnės ir trumpesnės. Paliečiau abejomis rankomis galvą ir užčiuopiau plaukus, kurių aš neturėjau. Staigiu judesiu pašokau iš lovos ir pribėgau prie veidrodžio. Nors turėjau veidrodyje pamatyti savo raudonas akis, gyvatišką veidą, tačiau tai ką pamačiau yra baisiau nei kas galėjo man gyvenime nutikti. Veidročio atspindyje jau nebe buvo pačio galingiausio pasaulio burtininko, kurio bijojo visas magijos pasaulis, o buvo žaliaakis, juodaplaukis berniukas su žaibo randu kaktoje.

- Hari, pabudai.- išgirdau tos merginos balsą. Atsisukau į ją, o ji pakėlusi galvą nuo pagalvės žiūrėjo į mane savo rudomis kupinomis laimės akimis ir šypsojosi. Tai ką supratau, man pakirto tiek rankas tiek kojas. Aš įstrigau savo priešo Hario Poterio kūne!!!