Priešo Kūne

Užklupti

Hermiona

Kai Haris išėjo iš Vizlių namų, mudu su Roniu užlipome į jo kambarį. Džinė nuėjo į savo kambarį verkdama, o Molė su Artūrų pradėjo pyktis su Džordžu, kad nereikėjo jam taip išlieti savo širdgėlos ant Hario. Ronis man taip pats sakė, kad jo broliui taip skaudu, kad tik ieško kaltų dėl jo brolio mirties. Man tikrai buvo labai neramu dėl Hario. Jis išėjo kai pradėjo smarkiai lyti lietus. Kur jis po galais?

Aš priėjusi prie lopšio pažiūrėjau ar Tedis tebe miega. Jis miegojo, jokie šiandienos pykčiai jo nepažadino.

- Tau neatrodo, kad Haris kitoks?- paklausė manęs Ronis sedėdamas ant lovos krašto. Ir mano draugas pastebėjo, jog kažkas su juo kitaip.

- Mes visi kitokie.- tariau ir atsisėdau šalia jo.- Visiems mums reikia laiko atsigauti.

-Toks jausmas, -tęsė jis.- kad nors Voldemorto nėra, bet jam vistiek pavyksta mus naikinti. Jis sunaikino viską viduje kas buvo geriausią: laimę, juoką... Aš tikrai neatsimenu, kada paskutinė kartą iš laimės juokiausi ir aš neatsimenu kada kiti juokėsi. Nors mano motina su tėvu vaidina, jog viskas gerai, bet kiekviena vakarą girdžiu kaip mano motina verkia, o mano tėvas pradėjo išgerinėti. Džordžas kaltina visus, o Džinė tiesiog tapo tyli. Mes šeima ir turėtume palaikyti vienas kitą, bet ši šeima byra, vienas nuo kito atsiskyrėm.

Galėjau jausti, suprasti jo skausmą viduje. Niekada nepagalvojau, kad šis karas duos padarinių ir jų šeimyniniems santykiams. Man jų šeima atrodė tokia tvirta, pavyzdys kaip reikia laikytis iš vien.

- Man tikrai labai gaila, Roni.- pasakius apkabijau jį, o jis man padėjo galvą ant peties.

- Pasiilgau tavęs, Hermiona - patylėjęs pašnabždėjo man į ausį. Aš atsisukau ir pažiūrėjau į savo draugo nuoširdžias akis. Jis pasilenkė arčiau manęs ir pabučiavo švelniai į lūpas.

Voldemortas

Lietus įsismarkavo ir nusprendžiau grįžti į Vizlių namus. Dakota su manimi keliauti negalės, teks palikti čia, o kai ateis laikas aš ją iš šitos baisios vietos paimsiu. Įėjęs į namo vidų aplinkui nei vieno Vizlio nemačiau, matyt po mano išėjimo visi išsiskyrstė. Ir gerai, man nuo to tik geriau.

Užlipau laiptais į paskutinį aukštą, kuriame gyveno tas Poterio draugas. Durys buvo šiek tiek pravertos. Pastūmiau jas ir išvydau kaip Hermiona įsiurbusi tam ryžui į lūpas, o rankas apsiviniosi aplink kaklą. Viduje jaučiau kaip verda pyktis, iš už džinsų išsitraukiai užkištą burtų lazdelę. Tik vienas mostas ir ryžikas bus negyvas. Bet ne, turiu tvardytis, valdyti savo emocijas. Emocijos tik silpniems žmonėms, o aš ne toks. Įsikišau atgal savo burtų lazdelę ir įėjau kambarį. Jiedu atsitraukė vienas nuo kito ir išraudo, nes buvo užklupti.

-Hermiona, galime pasikalbėti?- mandagiai paklausiau. Ji susižvalgė tiek į mane, tiek į Ronį.

-Gerai.-tarė ji ir mudu išėjome iš kambario. Prieš išeinant Ronis nužvelgė mane nepatikimu žvilgsniu, bet man tai nerūpi, tik noriu kuo greičiau iš čia dingti.

-Aš manau, kad buvo blogas sumanymas čia atvykti - pasakiau jai, o ji suprantingai į mane pažvelgė.

- Taip, Hari. Labai atsiprašau, tikrai nemaniau kad taip nutiks. Paprastai Vizliai tokie nebūna. Manau jiems reikia duoti daugiau laiko.

- Ar labai supyksi, jeigu paprašysiu, kad grįžtume atgal į tavo namus? 

- Tikrai ne. - tarė ji ir su maža liūdėsio šypsena paglostė man skruosta. - Einu su visais atsisveikinsiu.

Kitas skyrius bus "karštas"!!! 

Laukiu jūsų nuomonės :)