Priešo Kūne

Pasaka

Niekada nebūčiau pagalvojusi, jog Hariui gali būti įdomios vaikiškos pasakos. Nors ši pasaka nebuvo tokia ir vaikiška, kai kurie net sakė, kad tai legenda. Aš atsisėdau ant Ronio lovos krašto.

-Kaip ir sakiau, čia yra žiauri pasaka- aš pažiūrėjau į abu savo draugus, o ypač į Ronį, kuris sugalvojo tokia pasaką skaityti poros mėnesių kūdikiui.

-Hermiona, -kreipėsi į mane Ronis- Tedis dar kūdikis, nieko nesupranta ir jis jau užmigo.

Jis atsistojo laikydamas rankose Tedį ir padėjo į šalia lovos stovintį lopšį. Aš atsidusau ir pažiūrėjau į Harį kuris pasilenkęs į priekį link mano pusės, laukė nekantriai kada papasakosiu šia istorija.

-Labai prašau- jis dar tyliai paprašė nenorėdamas pažadinti kūdikio.

- Aš papasakosiu glaustai, nes tai yra gan ilga pasaka. Karta senai senai gyveno Blogasis karalius, kuris buvonemirtingas ir labai galingas. Jam neužteko valdyti vienos karalystės, jam reikėjo visų, tai jis su savo armija jas užkariaudavo ir buvę karalysčių valdovai turėjo du pasirinkimus, arba paklūsta Blogajam karaliui arba jie būna žiauriai nužudomi. Taip nutiko ir Gerajam princui. Jo šeima buvo išžudyta, o jis pabėgo. Senasis išminčius jam pasakė, kad už jūrų marių gyvena Drakonų karalienė, kuri turi stebuklingų galių ir gali jam padėti. Taigi, kol Blogas karalius toliau užvaldydavo kitas karalystes, Gerasis princas nukeliavo už jūrų marių pas Drakonų karalienę. Drakonų karalienė Gerajam princui padovanojo durklą su kurio pagalba galėjo įkalinti Blogojo karaliaus sielą durkle ir...

-O iš ko durklas buvo pagamintas?- staiga Haris pertraukė mane. Galiu prisiekti, kad akimirka jo akyse pamačiau raudoną blyksnį, bet tikriausiai nuo nuovargio man pasivaideno.

- Hari, tokių dalyku knygoje nemini. Kaip ir sakiau, čia vaikams išgalvota pasaka.

- Gerai, supratau- greitai susijaudinęs tarė jis- tęsk... prašau.

-Gerai.- atsidusau ir tęsiau toliau.- Princas gavo stebuklingą durklą ir grįžęs į savo karalystę įsmeigė blogajam karaliui tiesiai į širdį. Karalius kovoje nesipriešino, nes žino kad jis nemirtingas ir joks ginklas negali jo nužudyti, bet šį syki apsiriko. Karaliaus siela buvo įkalinta durkle ir durklas buvo saugiai paslėptas pilies požemiuose. Visos karalystės buvo išlaisvintos, o gerasis princas tapo didvyriu.

Pabaigus pasakoti istorija stojo nemaloni tyla. Ronis vis žvilgčiojo į Tedį ar jis gerai miega, o Haris žiūrėjo į mane su nusivylusiu žvilgsniu.

-Ir viskas?- jis paklausė nusivylęs su pykčio gaidele jo balse. Niekaip nesuprantu, kodėl jį taip domina ši pasaka. Dabar jis atrodė kaip mažas vaikas, kuriam būtų pasekę pasaką ir jam nepatiko pasakos pabaiga.

-Taip, Hari, o ką tu norėjai išgirsti?-paklausiau jo su pašaipia šypsena.- Ne gi tikėjaisi išgirsti, kad visi blogai ir nelaimingai gyveno?

-Tikriausiai Haris norėjo išgirsti antros dalies pasaką, kuri nesibaigė gražiai ir laimingai. - tarė Ronis pakėlęs akis nuo lopšio. Keista, bet apie antrą dalį aš net nebuvau girdėjusi, nors ir nelabai domėjausi magiškomis vaikiškomis pasakomis. Juk augau Žiobarų šeimoje, o kad esu ragana sužinojau tik būdama vienuolikos metų.

- Ši pasaka nėra įtraukta į pasakų knygas.- toliau tęsė Ronis.- Kai buvau mažas man ją pasakojo dvyniai, tai turėjo būti siaubo istorija. Kaip pirmoje dalyje minima, durklas buvo paslėptas pilies požemiuose. Po daugybę metų pilies požemiuose buvo įrengti kankinimo kambariai, kuriuose kankindavo karalystės nusikaltėlius. Vienas iš nusikaltėliu sugebėjo pabėgti ir pasiklydo pilies požemiuose. Jis surado tą legendinį durklą. Sargybiniai jį surado ir gindamasis nusikaltėlis tą durklą suvarė tiesiai sargybiniui į širdį. Ir nepatikėsi, ta siela, blogojo karaliaus, kuri buvo durklę persikėlė į sargybinio kūną. Jeigu trumpai, tai blogasis karalius sugrįžo ir vėl pavergė visas karalystes. Ir niekas negyveno gražiai ir laimingai išskyrus blogąjį karalių.

-Dabar viskas aišku.- tarė tyliai Haris ir susimąstęs atsilošė. Iš jo veido negalėjau suprasti apie ką jis galvojo, nes jo veidas nerodė jokių emocijų. Kas jam pasidarė aišku? Kartais žiūrėdama į savo geriausią draugą jo neatpažįstu. Jis atrodo toks svetimas, ne be tas Haris kokį pažinojau kai mokėmės Hogvartse, tačiau ir aš pasikeičiau. Šis karas mus visus pakeitė, net ir Ronį.

Pro duris nepasibeldęs įpuolė išsigandęs ponas Vizlis. Nuo tokio jo išsiveržimo į kambarį mes pašokome nuo savo sėdimų vietų.

- Gavau iš Hogvartso laišką.- skubiai tarė jis - Turiu blogų naujienų. To kurio nevalia minėti kūno nebėra!

***

Po kelių minučių visi susirinkome apačioje ir susėdome prie valgomojo stalo kur prieš tai vyko nemalonūs pietūs. Ponas Vizlis dar sykį perskaitė profesorės Makgonagal parašytą laišką. Visi buvo sunerimę, aš taip pat.

- Tai negali sužinoti Ministerija, o ypač Magijos žinios- tarė Artūras neramiai vaikščiodamas po kambarį. - Tai negaliišlįsti į viešuma. Kils panika, o to mažiausiai reikia.

-Tačiau, kaip jis liko gyvas?- tarė Džinė. Jos akys dar buvo paraudusios nuo verkimo- Juk mes visi matėme, kad jis negyvas, daug liudytojų.

-Manai, kad jis neturėjo plano A ar B, kad liktų gyvas?- prabilo Ronis sėdintis šalia manęs.- Žinoma, kad turėjo. Kai tą naktį, kai Haris buvo visai kūdikis, bandė jį nužudyti, visi galvojo jog jis miręs. Bet matai, ketvirtame kurse jis grįžo.

-Roni, - kreipiausi į savo draugą. - horokrusai buvo visi sunaikinti. Kaip jis gali prisikelti be sielos? Haris gali patvirtinti, kad matė Voldemortą negyvą.

Išgirdęs, kad paminėjau jo vardą Haris pakėlė galvą. Jis vėl apie kažką galvojo. Pastaruoju metu jis pasidarė labai tylus.

-Kaip suprasti, kad matė negyva?-paklausė susirūpinusi Molė atsirėmusi prie sienos.

- Prieš keletą dienų buvau nuvykęs į Hogvartsą. Man reikėjo jį pamatyti. Jo kūnas nerodė jokių gyvybės ženklų, buvo šaltas kaip ledas.

-Hermiona, galėjai man pasakyti- tyliai pasakė Ronis man į ausį. Dar to pritrūko, kad pradėtų žerti man priekaištus. Haris irgi jo draugas, galėjo pats pranešti.

-Tarkim, Pats žinot kas grįžo-pradėjo kalbėti Džordžas- koks planas? Jis tikriausiai vėl bandys nužudyti Harį Poterį,susigrąžins savo armija ir vėl bandys užvaldyti magijos pasaulį.

-Abejoju, kad jis taip greitai padarys.- pradėjus kalbėti visų žvilgsniai nukrypo į mano pusę- Pirma, daugybe jo šalininkų mirė per karą, dalis Azkabane įkalinti, o kiti slapstosi. Manai, kad atsiras tokių kurie stos į jo pusę? Abejoju! Pats paskaičiuok, kiek kartų Haris prieš jį atsilaikė. Tik vienas, kitas šalininkas kaip Belatriks gal prisijungtų, bet tai jam vis tiek nepadėtų užvaldyti magijos pasaulio. Kad Harį bandys nužudyti, tikrai neabejoju, jis visada buvo apsėstas Hariu Poteriu. Bet jeigu ir nužudytu, jam neduotų jokios naudos. Voldemortui nepavyktų užvaldyti magijos pasaulio per trumpą laiką. Jis savo šalininkus pradėjo rinkti dar būdamas paauglys ir dabar jam reiks daug laiko juos vėl surinkti.

-Tai ką siūlai daryti, Hermiona?- sustojąs paklausė ponas Vizlis.

- Jam reiks armijos. Siūlau stebėti Azkabaną, nes gali ir šį syki išlaisvinti kalinius. Jeigu jam pavyktų, žinosim tikrai jog jis gyvas. O aš su Hariu rasim kur pasislėpti.