Priešo Kūne

Teismo nuosprendis

Voldemortas

Buvo praėjusios pora savaičių nuo to karto, kai grįžome iš Landynės. Viskas lyg ir nepasikeitė, išskyrus tai jog mes miegojome vienoje lovoje ir kartais užsiimdavome seksu. Po tos nakties, kai mudu atsidavėme aistros malonumams, nebe mačiau Hermionos ašarų. Ji vis dažniau šypsodavosi, būdavo geresnės nuotaikos. Nesididžiuoju, jog miegu supurvakrauje, bet tai laikau pareiga jeigu noriu įgyvendinti savo tikslą. Vardan tikslo ir valdžios reikia aukotis. Dabar ši mergina yra visiškai mano kontrolėje ir aš ją bučiuoju, o ne tas apgailėtinas Vizlis. Šį syki aš laimėjau, o ne jis.

Dabar aš sėdėjau miegamajame ant lovos ir glosčiau Drakono durklą. O šalia mane miegojo Hermiona, kuri net nenutuokia ką aš ketinu su juo daryti. Kiekvieną naktį ją sugirdydavau stebuklingų migdomųjų žolelių, kad galėčiau netrukdamas įgyvendinti savo planą. Kol ji miegodavo aš keliaudavau iš vienos vietos į kitą, o kai pradėdavo švisti grįždavau atgal į jos namus ir apsimesdavau kad niekur net nebuvau išėjęs. Aišku visa ši misija kainuoja, jog galiu pamiegoti tik kelias valandas, bet aš esu jau prie to pripratęs. Drakonų lukštų iš Hagrido gavau lengvai, net nereikėjo pasitelkti užvaldymo kerų, bet ir neklausė kam man jų reikia. Su juo išgėrėme po arbatos puodelį, pasišnekučiavome apie karą, jo naujus augintinius, apie mano, Tamsos Valdovo dingusį kūną. Galėjau jį nužudyti, bet tai būtu kvailą duoti įtarimu, jog Voldemortas sugrįžo. Nusprendžiau tik ištrinti jo prisiminimus, kad pas jį svečiavausi. Ant goblinoteko panaudoti priverstinius kerus. Magijos užvaldytas nukalė man durklą iš geležies ir sidabro ir dabar aš jį laikiau savo rankose. Beliko paskutiniai ingredientai: grynakraujo kraujas ir gyvatės nuodai. Bet prieš padarant mažą kruviną nusikaltimą, privalau surąsti Belatriks.

Hermiona

Saulės spinduliai skverbėsi pro mano akis, o už lango galėjau girdėti paukščių čiurškėjimą. Pramerkusi akis pamačiaute be miegantį Harį. Niekada nepagalvojau, kad su juo kada nors fiziškai su artėsiu. Visada maniau, kad man lemta būti su Roniu, o Hariui su Džine. Kai pagalvoju apie abu Vizlius, jaučiu kalte dėl savo veiksmų. Juk Džinė myli Harį,Ronis yra jo geriausias draugas. Jam plyštu širdis, jeigu sužinotu apie mus su Hariu, o dar ypač po to ką jam teko patirti. Toks jausmas lyg mes jį išduotume. Myliu Roni, tikrai myliu, bet po to vakaro kai su Hariu permiegojau supratau - Harį myliu labiau. Kai būnu su Roniu nejaučiu šiurpuliukų per savo kūną, nejaučiu tos aistros, nejaučiu saugumo jausmo. Atsiuntė keletą laiškų man kaip manęs pasiilgo ir norėtų kad bučiau šalia, kaip norėtų mane vėl pabučiuoti. Man labai sunku į tokius laiškus atsakinėti, kai turiu paslaptį ir nenoriu kad ją sužinotų.

Haris sujudėjo ir atsisuko šonu į mane. Pramerkęs savo žaliąsias akis, man nusišypsojo plačia šypsena, kad ir mane privertė nusišypsoti.

- Labas rytas,-tarė švelniai ir paglostė man skruostą. - atrodai gerai išsimiegojusi.

Pasižiūrėjau į sieninį laikrodį, rodė po dešimtos valandos. O Merlinai, pastaruoju metu tikrai ilgai miegu nei įprastai.

-Taip ir yra, nes miegojau beveik dvylika valandų,-tariau aš- joks normalus žmogus tiek nemiega. Tikriausiai reiks pradėti užstatinėti žadintuvą.

Mano draugas nusijuokė savo kerinčiu juoku ir susimąstė.

- Aš pagalvojau, Hermiona, žinau kaip tu pasiilgai savo tėvų ir atiduotum viską kad su jais pasimatytum. Galbūt tu norėtum nuvykti pas juos ir gražinti jiems prisiminimus? Papasakotum jiems visus įvykius ir paprašyti kurį laiką pasilikti Australijoje, kol įsitikinsi kad grįžti į Britaniją yra saugu. Kaip manai?

Tai išgirdus iš savo draugo lūpų mano širdis pradėjo šokti iš džiaugsmo. Pasimatyti su tėvais? Žinoma aš noriu juos pamatyti. Nuo tos akimirkos jai jie įsėdo į lėktuvą aš jų pasiilgau. Pasiūlymas skamba beprotiškai ir žinau, kad mano tėvai norės grįžti į Britaniją nesvarbu kas man be nutiktu, bet susitarti galima. Su jais galėčiau susirašinėti žiobarišku būdu ir ministerija mus nesuseks.

Aš suėmiau Hariui už žandikaulio prisitraukus pabučiavau jį į lūpas.

- Ar aš nesakiau, koks tu nuostabus?- paklausiau žaismingai su plačia šypsena veide. O Merlinai, šis vaikinas mane verčia šypsotis.

- Tu nuostabesnė, Hermiona, tikrai - jis paėmęs mano ranką galantiškai pabučiavo kaip koks džentelmenas. Apskritai jis pastaruoju metu tapo labai džentelmeniškas, mandagus po karo. Bet mane tai žavėjo. Visas merginas tai žavėtų.

- Manau, jog poryt būtu tinkamiausia diena pas juos nuvykti.- svarsčiau apsvaigusi iš laimės- Reiks nupirkti lauktuvių, pačiai pasigražinti, plaukai labai ilgi užaugo. Turbūt apsilankysiu grožio salone, o po to eisiu apsipirkti. Abejoju jog norėsi su manim vaikščioti po parduotuves. Vyrams jos laaabai nepatinka.

- Nesijaudink dėl manęs, rasiu ką veikti. Be to mastau aplankyti Durslius. Nepaisant mano ir jų blogus santykius, vistiek noriu įsitikinti ar jiems viskas gerai.

-Žinoma, Hari!

Pro atvirą langą įskrido pelėda ir numetė "Magijos žinių" laikraštį tiesiai ant mano rašomojo stalo. Aš išlipau iš lovos ir nuėjau jį perskaityti. Paėmusi laikraštį pirmame puslapyje mirgėjo Smirdžiaus šeimos fotografija iš teismo, o antraštėje rašė "TEISMAS NEPASIGAILĖJO SMIRDŽIŲ".

- Kokios nors blogos naujienos?- paklausė susirūpinęs Haris atsisėdęs ant lovos krašto.

Pradėjau skaityti straipsnį. Jame rašė, kad Liucijui Smirdžiui skyrė kalėti iki gyvos galvos, nes yra teisiamas nepirmą syki ir yra padaręs daugybę stambių nusikaltimų, kaip įsibrovimas į ministeriją ir buvo Voldemorto šalininkas. Narcisai skyrė aštuonerius metus kalėti dėl bendradarbevimo su Voldemortu. Tačiau Drakas Smirdžius išsisuko nuo kaleimo, nes jis buvo įtrauktas į pavojingą veiklą būdamas nepilnametis prieš savo valią. Smirdžiaus motina patikino, kad ji su savo vyrų privertė tarnauti Tamsos Valdovui ne savo noru, jam buvo grasinama. Smirdžių sūnaus teigiamu, jis nenorėjo niekada būti to dalimi, bet dėl šeimos teko aukotis, kitaip Tamsos Valdovas būtų juos nužudęs. Drakas buvo paleistas, o jo tėvai įkalinti.

Tai perskaičius daviau savo draugui perskaityti. Abejoju, kad Smirdžiai privertė savo sūnų tarnauti savo Valdovui, tiesiog jie sakė tai, kad apsaugotų savo sūnų nuo kaleimo. Jie būtų padarę bet ką dėl savo vienintelio sūnaus.

- Taigi, Smirdžiai Azkabane.- tarė susimastęs Haris žiūrėdamas į vieną tašką. Tokį žvilgsnį aš jau perpratau "Netrukdyk- noriu pamąstyt". Ką be sakyčiau, jis vistiek manęs negirdėtų, nes būtu paskendęs savo mintyse.

-Einu nusiprausiu ir pagaminsiu mums pusryčius, - tariau ir daugiau nieko nesakiusi išėjau iš kambario.