Priešo Kūne

Žiobarės namuose

Voldemortas

To negali būti, tikiuosi tai tik baisus košmaras. Aš kelis kartus su kumščių vožiau sau per veidą. Jeigu jaučiu skausmą, tai ne sapnas, o žiauri realybė.

- Hari, ar tau viskas gerai? - tarė ta mergina jau išlipusi iš lovos. Per veidrodžio atspindi mačiau jos susirūpinusi žvilgsnį ir kaip ji atsargiai judėjo link mano pusės. Žinoma, man negerai, kaip gali būti gerai savo priešo kūne? Bandau suvokti kaip tai galėjo nutikti? Kur šį syki, aš visų laikų galingiausias burtininkas suklydau? Planas buvo tobulas, Haris buvo prieš mane, aš į jį paleidau mirtiną užkeikimą ir ...

-Hari, aš...-ji padėjo savo gležną ranką ant mano peties ir pertraukė mano mintis. Grubiai sugriebiau jos ranką, atsisukęs prisitraukiau ją prie savęs ir įdėmiai žiūrėdamas jai į akis tariau:

-Dar kartą pasakysi žodį "Haris", prisiekiu - nudėsiu! Ar supratai mane?

Ji neatitraukė akių nuo manęs, lūpos nežymiai drebėjo. Ji likteliojo man ir supratau, kad mes vienas kitą supratom. Paleidau jos ranką iš savo stipriai suspausto kumščio. Negaliu, nebegaliu girdėti šito vardo "Haris", per jį sugriūna net patys geriausiai parengti planai. Man reikia apmąstyti, ką aš padariau ne taip? Bet čia negaliu, kai čia yra ši žiobarė. Tai turiu padaryti vienas, man reikia pabūti vienam.

Išėjau iš miegamajo, pradėjau leistis laiptais, bet vėl išgirstu kaip atbėga ta kvaiša!

-Ei, kur tu eini?- paklausė sekdama iš paskos.

Aš sustojau prie išėjimo durų paėmes durų rankeną. Viena syki giliai įkvėpiau ir pažiūrėjau į ją.

- Įkvėpt oro,- pasakiau, ji liktelėjo daugiau nieko nesakiusi ir aš išėjau.

Hermiona

Hariui uždarius lauko duris aš susmukau ant žemės be žado. Kas čia ką tik įvyko? Ar mano geriausias draugas pirmą kartą gyvenime man grąsino? Dar vis negaliu atsikvošėt, o širdis baladojasi, taip lyg tuoj iššoks iš krutinės. Mačiau jo išsigandusį veidą, matyt dar negali niekaip suvokti kaip jis liko gyvas po Avados Kedavros užkeikimo, tikriausiai jam ir pačiam šokas. Reikia jam tiesiog duoti šiek tiek erdvės. Aš nurimau ir lėtai atsistojusi nuėjau į savo kambarį parašyti Roniui laišką.

" Sveikas Roni,

Haris pabudo, jam viskas gerai. Išėjo šiek tiek įkvėpti oro. Tikiuosi greitai pasimatysime. Labai gaila, kad negalėjau dalyvauti mūsų draugų laidotuvėse.

Hermiona"

Nusprendžiau Roniui nepasakoti apie incidentą, kai Haris man grąsino. Nenoriu, kad jis jaudintusi, ypač kai nesenai palaidojo savo brolį Fredį. Širdyje vėl aplankė liūdesys prisimus kiek mes artimų draugų netekome per karą. Bet jau viskas baigta, Voldemorto nebėra ir horokrusai visi sunaikinti.

Nusileidau į apačią ir nuėjau į virtuvę gaminti pusryčių. Sieninis laikrodis rodė po pusės devynių, kur tas Haris? Pragulėjęs dvi dienas be sąmonės turėtu būti pakankamai išalkęs.

Voldemortas

Grįžau atgal į žiobariškus namus, nes neturėjau kitur kur eiti, o atsakimų taip ir neradau. Kas man atsakymus gali duoti, tik toji mergina. Mano nosį pasiekė keptų kiaušinių kvapas ir skrandis iškarto suregavo, kad reikia maitintis. Nusekęs pagal kvapą, atsidūriau nedidelėje virtuvėje. Ji stovėjo prie keptuvės, mušė kiaušinius ir dainavo kažkokią dainą.

- O, tu čia.- po kelių akimirkų ji pastebėjo mane dėdama kiaušinienę į lėkštes- Pagaminau mums pusryčius, manau kiaušinienė tiks. Nieko kito nesugalvojau.

-Žinoma, ačiū - tariau šį syki maloniai ir atsisėdau prie ąžuolinio valgamojo stalo. Padėjusi prieš mane kiaušinienę su pripildyta stikline apelsinų sultymis, pati atsisėdo priešais mane. Tik dabar susivokiau, kad taip ir nežinau kas ji tokia, koks jos vardas.

- Roniui parašiau laišką, kad tu pabudai, tau viskas gerai.

-Roniui? -šiek tiek sutrikau, nes nelabai supratau apie ką ji kalba.

-Taip, Roniui. Dabar jų šeima išgyvena sunku laikotarpį, kai neteko Fredžio Vizlio.

Vizliai. Taip, žinoma tas Ronis tikriausia bus geriausias Poterio draugas, o prieš mane sėdi jų trijulės "protas" - Hermiona Įkyrėlė. Smirdžių šeima daug apie juos pasakojo. Jeigu ne šios merginos protas ir talentas senai būčiau nudėjęs Harį Poterį. Bet nesvarbu, dabar svarbiausia sužinoti, kas konkrečiai nutiko.

- Hermiona, - kreipiausi į ją su nekantrumu kupinu tonu ir ji pakėlė akis įdėmai klausydamasi- Kas nutiko tą naktį? Kodėl aš gyvas? Kas nutiko Tamsos Valdovui?

Po žodžių "Tamsos Valdovui", jos akys susiaurėjo. Žinoma, Poteris juk niekada manęs nevadintu Tamsos Valdovu, tik mano šalininkai. Ji pakilo nuo kėdės, nuėjo iki komodos ir į rankas paėmė "Magijos žinias".

- Štai kas nutiko jam. - ji padavė man laikraštį ir perskaičiau pirmo puslapio antraštę: "TAS KURIO NEVALIA MINĖTI MIRĖ".