Priešo Kūne

Paskutinis horokrusas

Kai kurio scenos paminėtos bus ne pagal knygą, o pagal filmą, tai nenustebkite, jeigu tai bus ne pagal knygą. Labai laukiu jūsų komentarų ir įvertinimų.

Prieš dvi dienas

Žaliam blyksniui išsisklaidžius mirties valgytojai atsistojo ant kojų, nes tokia stipri ir galinga jėga juos parbloškė ant minkštų uždrausto miško sąmanų. Visi atsistojo, tik liko gulėti du burtininkai, kurie tarpusavyje kovėsi. Nei vienas iš jų net nepakrutėjo.

- Ar jis mirė?- paklausė Belatriks viena iš Tamsos Valdovo Mirties valgytojų. Jos sesuo Narcisa pirmoji žengė prie savo šeimininko ir pasilenkusi, bandė užčiuopti pulsą, tačiau jo kūnas nerodė jokių gyvybės ženklų. Viduje pajuto palengvėjimą, kad pagaliau jos šeima laisva.

Ji lėtai atsistojo ir pasižiūrėjo į savo seserį, kuri buvo baisiai išsigandusi.

-Mirė -pranešė ji.

-NEEE!!!!!!- suriko Belatriks ir pripuolė prie Voldemorto lavono. Kiti Voldemorto šalinkai atsitraukė ir dingo.

-Bela, mums reikia dingti, aurorai gali būti bet kurią minute- pasilenkusi prie sesers tarė Narcisa- Viskas baigta, mes pralaimėjom.

Belatriks staigiai atsistojo ir pastumė Narcisa kuri neišlaikiusi pusiausvyros pargriuvo. Jos akys degė įniršiu.

-Mes nepralaimėjom!-rėkė ji. Jos susitarše plaukai ir išpūstos akys atrodė kaip pamišelės.-Valdovas sugrįš, pamatysi, jis visada sugrįžta! O kaip vaikigalis, ar jis gyvas?

-Žinoma, jog miręs- užtikrino Liucijus įsiterpęs tarp dviejų moterų.- Į jį buvo paleisti mirtini kerai. Bet žmona teisi, mums reikia dingti.

Po tų žodžių Belatriks nenoriai sutiko, nes nenorėjo vėl atsidurti Azkabane. Visi Mirties Valgytojai pasišalino, tiktai liko milžinas pririštas prie medžio.

-Hari, kodėl?- jis rėkė ir bandė su didele jėga išsilaisvinti iš stipriai surištų virvių. Po kelių bandymų Hagridas nutraukė virves, riešuose kur buvo stipriai užverštos virvės bėgo kraujas. Bet jam tai buvo nesvarbu. Jis priėjo prie Hario ir tai ką pamatė negalėjo patikėti. Berniuko krutinė judėjo, jis kvėpavo. Berniukas kuris turėjo mirti antrą kartą liko gyvas!

Voldemortas

Kai perskaičiau laikraštį sviedžiau jį ant žemės, kad net visi lapai išsibarstė į skirtingas puses. Visi mirties valgytojai pabėgo, paliko mane gulėti ir pūti uždraustame miške, o Haris Poteris vėl tapo "Berniuku, kuris išgyveno". Jeigu Hario Poterio ištikrųjų nėra, o aš esu jo kūne reiškias jis yra miręs, o aš kažkaip persikėliau į jo kūna, tačiau kaip? Atsitraukęs nuo savo minčių pažiūrėjau į sustingusį ir išbalusį Hermonos veidą.

- Kaip likau gyvas? Juk aš turėjau mirti, taip? -paklausiau jos, tikėdamasi jog ji tikrai kažką žinos.

- Matai, - po akimirkos prabilo ji palinkusi arčiau manęs.- jeigu tai tiesa, kai prieš eidamas į uždraustą mišką man pasakei, jog tavyje yra horokrusas, ką aš ir pati nutuokiau, tai yra tik vienas paaiškinimas. Avados Kedavros kerai gali užmušti vienu sykiu tik vieną sielą, o tavyje buvo dvi.

- Kaip suprasti dvi? - šį syki aš palinkau link jos, nes dar niekaip negalėjau suprasti ką ji sako.

-Tavo siela ir Voldemorto siela. Kai buvai kūdikis Voldemortas atėjo išžudyti tavo šeimos, tavo motina apsaugojo tave galingais apsauginiais kerais. Kai Pats žinai kas paleido į tave mirtiną užkeikimą, jo sielos dalelė atskilo ir įstrigoje tavyje, Hari. Va iš kur turi tą randą ir turėjei ryšį su Voldemortu. Aš visada turėjau šią teoriją, bet nebuvau tikra. Teisingai Dumbuldoras sakė, kad vengtum su juo užmegzti ryšį.

Tai išgirdęs nebegalėjau pratarti nei žodžio. Žiūrėjau į jos akis ir bandžiau įžvelgti melą, bet ji nemelavo, viskas buvo tiesa. Dumbuldoras visą laiką žinojo apie horokrusus. Tikriausiai jo planas buvo toks, jog aš turėjau nužudyti savo sielos dalelę ir berniukas būtu likęs gyvas, tačiau kerai pasiglemžė Poterio sielą, o ne mano. Dabar man darosi viskas aiškiau.

- O kaip kiti horokrusai?- patylėjęs vėl paklausiau jos, tikėdamas, kad bet vienas iš jų liko sveikas, taip užtikrintų mano nemirtingumą.

- Jų nebeliko. Nevelis nužudė gyvatę su Grifo kardu, aš sunaikinau Švilpynės taurę, ugnis pasiglemžė diadema, o paskutinį horokrusą sunaikino pats Voldemortas. Ar ne ironiška?

Jinai tyliai nusijuokė, bet man nebuvo juokinga. Taigi, horokrusų nebeliko, likau tik aš vienas, bet vistiek gyvas. Haris negyvas, o aš išgyvenau, berniūkštis negyvas! Mano lūpų kampučiai pakilo į viršų sudarius nedidelę šypseną.

- Žinojau, jog apsidžiaugsi,-tarė Hermione surinkdama indus nuo stalo ir nešdama į kriauklę.- pagaliau viskas baigta. Šiuo metu vyksta ministerijoje perversmas, aurorai ieško pasislėpusių Mirties Valgytojų, kaip karo nusikaltelių, kad patupdytų į Azkabaną. Bet kitą vertus, juk nevisi turėjo pasirinkimą tapti Mirties Valgytojais ar ne. Pavyzdžiui Drakas, abejoju kad jis labai džiaugėsi tapdamas Mirties Valgytoju, juk jis neturėjo pasirinkimo. Jeigu butu nesutikęs, visa šeima būtu jo išžudyta. Bet ir patys kiti burtininkai negeresni. Kai sužinojo, jog Voldemortas negyvas, net atsirado tokių minčių išniekinti jo kūną. Gerai, kad kai kurie Fenikso brolijos nariai nusprendė nugabenti jo kūną į pilį ir uždarė į saugią vietą nuo pašalinių akių. Nesvarbu kiek žalos jis padarė, bet dėl to nereikia tapti barbarais.

- Tai mano kūnas pilyje.- tyliai tariau sau, kad ji negirdėtu. Man šovė beprotiška mintis, galbūt galėčiau magijos būdu susigrąžinti savo ankstesnį pavidalą? Sugrįžti į burtininko kūną, kurio visi bijojo. Pradėjau abejomis rankomės liesti save, ieškoti Hario Poterio burtų lazdelės.

-Hermiona, - ji atsisuko į mane kai kreipiausi į ją.- kur mano burtų lazdelė?

-Miegamajame, ant naktinio stalelio.

Hermiona

Haris staigiai pakilo nuo kėdės ir nubėgo laiptas į viršų, o aš likau toliau plauti nešvarių indų. Haris atrodo lyg nesąvas, greitai besikeičianti nuotaika mane gazdino. Tokį grubų elgęsį paskutinį sykį mačiau, kai jis nešiojo ant kaklo pasikabinęs Klastuolio medalioną. Bet tada buvo paaiškinimas, kas tokį elgesį jo sukėlė. Bet kodėl jis supyko perskaitęs "Magijos žinias", sviedė laikraštį ant žemės ir neatrodė laimingas, labiau buvo įsiutęs sužinojęs, kad Voldemortas negyvas. Nežinau ar buvo gera mintis priimtį jį savo namuose, bet taip nusprendė Vizliai, nes šiuo metu mano tėvai Australijoje be prisiminimų apie mane ir mano namai yra tušti. Kai šiek tiek daugiau praeis laiko nuo karo, o Haris atsigaus, susirasiu juo Australijoje ir gražinsiu jų atmintį. Labai jų pasiilgau, bet tik taip galėjau juos apsaugoti.

Baigiau plauti indus ir sudėjau juos į indaują. Keista, jog Haris negrįžta, maniau kad jis pasiims savo burtų lazdelę ir grįš atgal. Užlipau į viršų tikėdamasi jį rasti miegamajame, bet jame buvo tuščia, tik praviras langas. Kelis kartus šūktelėjau jo vardą, peržiūrėjau kitus kambarius, bet jo jau nebebuvo. Jis dingo.