Priešo Kūne

Arbata

Gulėjau savo lovoje jau kelias dienas, nenorėjau niekur eiti ar daryti. Viskas buvo beprasmiška, kai mano gyvenimas sugriuvęs. Nežinojau, kaip toliau gyventi su šiuo skausmo, nors Haris ir sako nepasiduoti, bet lengviau sakyti nei padaryti. Kabinuosi į gyvenima viskuo kuom tik galiu, bet vistiek neatrandu ramybės. Gyvenimas pasidarė tiesiog kankinimas. Tik viena mirtis ir aš būčiau su visais kuriuos myliu. Ilgai galvojau kaip numalšinti tą skausmą ir radau išeitį. Jeigu aš mirsiu, tai nusitemsiu su savimi tą kalę Belatrikse. Ko dabar labiausiai norėčiau, tai tik jos mirties, O kaip ją nužudyti, jau turiu planą ir tai padarysiu šiąnakt.

Ryžtingai išlipau iš savo lovos, išsinerėjau iš savo pižamos, kurios nenusivilkau kelias dienas, nes nemačiau prasmės. Užsimoviau džinsus, užsidėjau juodus marškinėlius ir mėlyną džemperį. Plaukus susirišau į uodegą ir išėjusi iš savo kambario nusileidau į apačią.

Nuėjusi į virtuvę pamačiau Harį dedant maistą į lėkštes, o šalimais du puodeliai su arbata jau buvo paruoštis.

- Hermiona?!- pakėlęs akis nustebusiai tarė jis. - Kokia staigmena. Kaip tik ruošiausi tau nešti į kambarį vakarienę.

- Ačiū, Hari, bet aš valgysiu čia- silpnu balsu pasakiau, matyt todėl, nes ilgą laiką normaliai nesimaitinau. Aš atsisėdau už valgomojo stalo, o jis atnešė maistą su arbata ir aš dar kartą padėkojau.

- Hari, tu kada nors pagalvojai, koks tavo gyvenimas būtų, jeigu tavo tėvai būtų gyvi? - po ilgos tylos paklausiau jo. Negalėjau niekaip iš galvos išmesti savo tėvų, bet kai pagalvojus, mano draugas išvis jų neturėjo.

- Pagalvoju, - po ilgos pauzės tarė jis, matyt nesitikėjo sulaukti tokio klausimo iš manęs. - ir žinau tik tiek, kad tikrai nebūčiau tapęs tokiu žmogumi, kokiu dabar tapau. Būčiau turėjęs gimtadienius, kurių niekada nešvenčiau. Būčia šventes Kalėdas, kaip visos normalios šeimos. Ir būčiau anksčiau žinojęs, jog esu burtininkas ir nereikėtų uždavinėti sau klausimų, kodėl aš kitoks? Ir niekas manęs nevadintų išsigimeliu. Galbūt aš būčiau užaugęs geresniu žmogumi...

Po tų žodžiu jis nutilo ir susimąstęs žiūrėjo į tuščią lėkštę.

- Bet tu esi geras žmogus,- pasakiau jam ir paėmiau jo ranką, kuri drebėjo. Tikriausiai priverčiau jį prisiminti blogus dalykus.

- Tu nieko nežinai... - jis pažvelgė į mane savo tuščiomis ir šaltomis akimis. Norėčiau žinoti, kas po jomis slepiasi.

Pasigirdo durų skambutis po kurio aš pašokau ir ruošiausi nueiti jas atidaryti, bet Haris staigiai atsistojęs, paėmęs mane už pečių pasodino atgal į mano kėdę.

- Aš nueisiu, - pasakė ir nubėgo prie durų. Šiomis dienomis visi bijojo, kad vieną dieną gali pasirodyti jų namuose Mirties valgytojai ar net pats Voldemortas. O kuriuos pirmiausia aplankys, tai tikrai mane su Hariu.

Kol Haris nuėjo durų atidaryti, nusprendžiau nuringti nuo stalo tuščias lėkštes, bet berenkant netyčia išpyliau savo draugo arbatą.

-Po velnių,- tyliai nusikeikiau ir padėjusi lėkštes į kriauklę, grįžau sutvarkyti išpiltos arbatos. Išsitraukiau burtų lazdelę ir burtažodžio dėka, skystis išgaravo. Įsikišusi atgal savo lazdelę, paėmiau nuo savo stalo pusės neišgertą arbatą ir padėjau kur Haris sėdėjo, o jo tuščia puoduką pastačiau šalia nešvarių indų.

- O, tu jau išgėrei arbatą?- grįžęs nustebęs paklausė Haris.

- Taip, ačiū už ją. - padėkojau plaudama indus. - Be to, kas taip velai skambino į duris?

- Tavo kaimynų šuo pabėgo, klausė ar nematėme ir davė jo atspaudintą nuotrauką su telefonu numeriu jeigu kartais pamatysime.

Jis paėmęs mano neišgertą arbatą keliais dideliais gurkšniais ją išgėrė ir padavė man tuščią puoduką išplauti.

- Aš einu nusiprausti po dušu, gal nori kartu? - šelmiškai paklausė jis. Aš nusišypsojau, nes tikrai pasiilgau mūsų "šėliojimų".

- Netrukus ateisiu, - tariau ir padėjau paskutinį išplautą indą į indaują.

Atsiprašau už trumpą skyrių, bet geros naujienos, kad pridėsiu dar vieną papildomą :)

Dar du skyriai, epilogas ir "Priešo kūne" bus užbaigtas.