Priešo Kūne

Mirties Valgytoja

Voldemortas

Po pusryčių Hermiona išvyko, o aš likau gaminti mikstūros, kuri padės surasti Belatriks. Išgėrus jos galėsiu pamatyti ir pajusti kurioje vietoje ji slapstosi. Bet mikstūrai užbaigti man prireiks jos plauko, kurį galėsiu gauti tik Smirdžių dvare. Pagaliau Smirdžiai gavo tai ko nusipelnė. Bet neturiu laiko galvoti apie juos, privalau nuvykti į jų namus.

Nusileidau netoli Smirdžių dvaro. Jų gyvenama teritorija buvo apaugusi žolę, lyg ilgą laiką niekas čia būtų gyvenęs. Sustojau prie vartų ir ketinau pro juos eiti, kol prisiminiau, jog jie užkerėti. Niekas apart manęs ir Mirties valgytojų negalėjo praeiti. Išsitraukęs Hario burtų lazdelę lengvai pašalinau kerus. Dabar tereikia nusigauti iki Belatriks kambario ir paiimti iš jos plaukų šepečio plauką. Eidamas ilgu koridoriumi sustojau prie Drako Smirdžiaus kambario durų, nes jos buvo pravertos. Šviesiaplaukis berniūkštis gulėjo ant savo lovos ir verkė. Koks jis silpnas ir apgailėtinas. Viena akimirka pasimėgavau jo skausmu ir netektimi. Dabar jis liko vienas, visiškai vienas.

Toliau ėjau tamsiu koridoriumi stengdamasis neišleisti jokio garso. Įėjau į Belatriks miegamąjį. Jis buvo erdvus, bet tamsus. Ant komodos pamačiau jos plaukų šepetį. Paėmęs šepetį ištraukiau vieną ilgą, tamsų, garbanotą plauką. Išsitraukiau iš kišenės buteliuką su mikstūrą. Atidaręs jį įdėjau plauką kuris ištirpo skystyje. Mikstūra tapo šviesiai violetinės spalvos. Išgėriau ją ir užsimerkęs išvydau vietą, kurioje ji buvo.

Tai buvo kapinės, kuriose man teko būti. Ant vieno paminklo buvo parašytas mano purvakraujo tėvo vardas, o  ant kalno stovėjo apleistas dvaras... Na žinoma, ji slapstosi mano velionio tėvo dvare. Ją viskas traukė kas yra susieja su manimi. Taip lengva buvo ją rasti.

Atsimerkiau ir akimirksniu pasitelkęs oro keliavimo būdu atsidūriau Mažajame Hanglentone, kur mano motina užaugo. Lipau pakalnia, žolė ir čia buvo užaugusi., dvaro vartai išlaušti, o langai išdaužyti. Matyt chuliganų darbas. Įėjau pro dvaro girgždančias didžiules duris ir užlipau į antrą aukštą. Po eleksyro išgėrimo galėjau justi jos buvimo vietą. Belatriks buvo apsistojusi tame kambaryje, kuriame prižiūrėjo mane Kirmis. Ji sėdėjo krėsle susivėlusiais plaukais ir purvinais drabužiai. Pamačius mane ji pašoko nusitaikiusi į mane sušuko:

- Tu... Avada Ke...

- Expelliarmus!- sušukau išsitraukęs lazdelę ir jos lazdelę išmušiau iš rankų, kuri nuskriejo kelis metrus. Ji pradėjo trauktis atgal, o aš ėjau link jos.

- Turėjau susivokti, kad tu pasirinksi mano purvakraujo tėvo namus pasislėpti.- tariau.- Buvo lengva tave rasti.

- Ką čia tauški, Poteri? - paklausė visiškai pasimetusi. Dabar sunkiausia dalis bus įtikti ją, kad aš neesu Haris Poteris, o tik įstrigęs jo kūne.

- Pameni ta židinį, - parodžiau į židinį už jos.- tą naktį, kai ministerijoje sužlugo planas gauti pranašyste ir mes pabėgome? Aš tave atgabenau čia, per šį židinį. Kankinau, nes sužlugdėte gerai parengtą planą ir tu raiteisi iš skausmo prie šio židinio ir ištisai kartojai "Atleisk, Valdove. Maldauju pasigailėjimo". Ar tai prisimeni? Ar man reiks priminti?

- Tai neįmanoma... - tyliai pasakė ji išplėtusi savo dideles išsigandusęs akis.

- Matai, tą naktį, kai susikoviau su Hariu Poteriu, aš ir jis mirėme, bet paskutinė mano sielos dalis išgyveno ir ji buvo Haryje.

-Kaip suprasti "Ji buvo Haryje?" - Belatriks paklausė. Aš nuleidau lazdelę ir sunėręs rankas už nugaros pradėjau vaikščioti po kambarį.

- Kai dar buvau paauglys radau būda, kaip tapti nemirtingu. Aš padalindavau savo sielą ir įdėdavau į kokį nors objektą ir kol siela sveika, aš negaliu numirti. Dumbuldoras apie tai sužinojo ir papasakojo Poteriui, kuris po senio mirties pradėjo ieškoti horokrusų. Tarp kitko vieną horokrusą rado tavo saugykloje į kurį buvo įsilaužta ir jį sunaikino. Dabar manau supranti mano rūstybe, kodėl po to tave kankinau.

Ji dar vis stebėjo mane nepatikėdama kas dabar vyksta.

-Tai... berniūkštis buvo horokrusas?-nedrąsiai paklausė ji.

-Taip, neplanuotas horokrusas. Tą naktį, kai nukeliavau jo nužudyti dalis mano sielos atskilo ir įstrigo jame. Dabar vienintelės šios sielos dėka, aš dar vis egzistuoju. Tačiau aš susigrąžinsiu savo kūną ir tu man padėsi.

Patylėjusi Belatriks po keliu akimirkų atsiklaupė ant kelių prieš mane ir paėmusi mano ranką pradėjo ją bučiuoti.

-Aš taip ir žinojau, kad jūs gyvas. Jaučiau... Tiems mulkiams Mirties Valgytojams sakiau, kad jūs sugrįšite, bet jie manim netikėjo.

- Ir jie tikrai atsiims, kad nuo manęs nusisuko Belatriks.-tariau ir ištraukia savo ranką iš jos purvinų rankų.- Bet dabar turim susikoncentruoti į planą.

- Koks planas, mano Valdove?

- Prieš įgyvendinant planą aš privalau dar kai ką padaryti. Po kelių dienų Hermiona Įkyrėlė iškeliaus pas savo purvakraujus tėvelius į Australiją. - Belatriks norėjo kažką sakyti, bet ištiesęs ranką ją nutildžiau - Taip, Belatriks, ji purvakraujė, bet kol turiu savo priešo kūną privalau gyventi pas ją. Visai tuo nesididžiuoju... Kaip ir sakiau ji iškeliaus į Australiją ir tada, po kelių dienų aš atvyksiu tavęs pasiimti ir plačiau papasakosiu ką ketinu daryti. Ar supratai mane?

- Taip, Valdove. Kaip liepsite... - ji nusišypsojo, o aš nusijuokiau. Pagaliau po kelių dienų magijos pasaulis sužinos apie mano sugrįžimą! 

Nežinau ar toliau tęsti šią istorija. Manau parašysiu dar kelis skyrius ir užbaigsiu istorija.