Priešo Kūne

Hogvartse

Voldemortas

Nusileidau prie Hogvartso pilies ežero pasitelkęs oro keliavimo būdą. Rytas buvo šiltas ir saulėtas, jaučiau kaip saulės spinduliai maloniai šildė odą. Kelis kartus nužvelgiau pilį ir sparčiu žingsniu žygiavau link savo tikslo. Pilis buvo apgriuvusi, visur voliojosi lūženos ir akmenys. Karas paliko baisius padarinius Hogvartsui. Akimirka net pagailo, kad toks istorinis paveldas tapo griuvenom. Hogvartsas buvo man kaip namai, prieglaudos neskaičiau savo namais, nes nesavo noru ten atsidūriau. Viskas per mano motina, jeigu jinai būtų išgyvenusi, tikrai būčiau turėjęs tikrus namus. Bet nesvarbu, Hogvartsas vieną dieną tikrai taps mano namais, tik man reikia susigražinti savo kūną. O rasti didelėje pilyje savo lavoną, bus lengva. Hario Poterio išvaizda, tai palengvins.

Įėjęs į pilies vidų pamačiau tą patį vaizdą kaip ir lauke, langai išdaužyti, sienos išgriuvusios, kai kurios statulos sudužusios.

- Hari Poteri, ką tu čia darai? - už nugaros išgirdau pažįstamą moterišką balsą. Atsisukęs pamačiau Minervą Makgonagal.

-Atsiprašau, kad aš toks ankstyvas, profesore,- tariau mandagiai sunėręs rankas už nugaros. Manipuliavimas man puikiai sekėsi, mokėjau įtikti mokytojams.- tiesiog norėjau įsitikinti ar Voldemortas tikrai mirė. Man pranešė, kad jo lavonas pilyje, taip?

-Ir ką tuo, Poteri, nori pasakyti?-griežtai tarė ji.

-Aš tik norėjau įsitikinti ar jis tikrai miręs profesore. Pamatyti jį savo akimis, ar būtu galima?

Makgonagal tik pašnairavo į mane  abejodama mano prašymu, bet man tai buvo labai svarbu.

-Gerai, aš tau parodysiu, bet manau, kad tai nėra geras sumanynas. Sek paskui mane.

-Labai dėkoju, profesore- mandagiai padėkojau ir lipome laiptais į viršų.

-Tarp kitko, aš jau nebe profesorė, o direktorė. - pasidalino naujiena Minerva.- Bent jau laikinai, gal ir ilgam. Man tikrai patiko būti Grifų Gūžtos koledžo vadove.

Mes užlipome į penkta pilies aukštą. Turėjau nuojautą kur galėjo padėti mano lavoną - buvusiam Salazaro Klastuolio kambaryje. Kai buvau mokinys visas Hogvartso pilies kampus ir tunelius išvaikščiojau, turėjau visą žemėlapį savo galvoje ir neklydau, nes priėjome prie didžiulių medinių durų, ant kurių buvo išraižytas Salazaro Klastuolio herbas.

- Hari, tik neužtruk ilgai. Mane galėsi rasti buvusiam Dumbuldoro kabinete -pasakė man ir apsisukus nuėjo savo keliais, o aš likau prie medinių durų.

Stumtelėjęs duris įėjau į didžiulį miegamajį kuriame dominavo juoda, žalia ir sidabrinės spalvos. Ant didžiulės miegamojo lovos gulėjau aš, toks silpnas ir pažeidžiamas. Priėjęs prie savo lavono paliečiau baltą kaip ledas šaltą ranką. Buvo keista stebėti save iš šalies į tokį aukštą, liesą, gyvatišku veidu. Bet neturiu laiko stebėti, privalau savo lavoną perkelti kažkur kitur. Manau Paslapčių kambarys puikiai tiks. Panaudosiu kelis kerus, kad kūnas būtu įšalęs ir negalėtu irti, o tada patrauksiu į biblioteką suieškoti tinkamų knygų, kurios man padėtų perkelti savo sielą į Valdovo Voldemorto.

Hermiona

Už lango jau pradėjo temti, o mano draugo dar vis nėra. Aš sedėjau svetainėje ant sofos užsikėlusi kojas, apsikabinusi kelius ir verkiau. Daug verkiau ir negalėjau nustoti. Aš visiškai savo draugo nebeatpažįstu, jis visada pasakydavo kur išeina net tada kai ieškojome horokrusų, neskaitant Ronio, kuris išėjo ir dingo be žinios. Dabar vėl aplankė tas sunkus nerimo jausmas, kad net plaučiuose trūksta oro.

Pasigirsta  garsus lauko durų trenksmas. Aš iškarto pašokau nuo sofos pasiėmusi pagalvę ant kurios verkiau ir nubėgau pažiūrėti. Prie laiptų stovėjo Haris, kuris ruošėsi lipti laiptais į antrą aukštą, o rankose laikė krepšį su knygomis. Mane paėmė siutas ir aš pradėjau į jį trankyti su pagalve.

-Tu... nedėkingas šunsnuki, - rėkiu ant jo, o jis rankomis bando užsidengti veidą, kad galėtu išvengti smūgių.- aš tave priglaudžiau savo namuose, rūpinausi, maitinau, o tu drįsti dingti man nieko nepasakęs?!

Nebe turėdama jėgų numečiau pagalve į šalį, o Haris tik spoksojo į mane sutrikęs nepratardamas nei žodžio. Pagalvojau galėtu bent manęs atsiprašyti, bet ne, stovi į mane akis įbedęs. Kas su juo negerai? Pajuntu, kaip mano akyse vėl kaupiasi ašaros. Dar to pritrūko, kad prieš jį apsiverkčiau.

-Ei,- pagaliau prabilo jis padėdamas knygas ant laiptelio. Jis priėjo arčiau manęs ir apkabino.- Aš buvau Hogvartse. Man reikėjo pamatyti jį.

-Hogvartse?- graudžiu balsu tariau tik dar stipriau jį apkabindama.- Galėjei man pasakyti, būčiau vykusi su tavimi kartu.

Jis atsitraukė nuo manęs, pažvelgė man giliai į akis ir su nykščiu švelniai nuvalė iš mano akių tekančias ašaras.

- Aš tikrai labai atsiprašau, Hermiona.- tyliai ir ramiai tarė jis. Jo atsiprašymas tikrai skambėjo nuoširdžiai- Pažadu kitą sykį tave perspėsiu, jeigu kažkur keliausiu. Tikrai nenorėjau, kad dėl manęs nerimautum.

Po tokių jo žodžiu visas pyktis, visa nuoskauda dingo. Va čia mano Haris, kurio pasigedau.

- Manau tu alkanas. Gal pagaminti vakarienę? - paklausiau šį syki linksmesniu balsu.

-Taip, žinoma.- jis nusišypsojo man.- Aš tik nueisiu nusiprausiu po dušu, jeigu tu nieko prieš.

- Gerai, tik nesupyk, bet tu tikrai ne kaip kvepi.-nusijuokiau- Bet ir net nenoriu žinoti iš kur tokia smarvė.

Jis linktelėjo, pakėlė krepšį nuo laiptų ir užlipo jais į viršu. O aš patryniau delnais ir puoliau ruošti vakarienę.