Priešo Kūne

Gyvatė

Voldemortas

Dabar man viskas aišku, kaip perkelti savo sielą į savo kūną. Tas kas parašė šias pasakas žinojo apie šį durklą, gal būt tas žmogus ir išplėšė tuos puslapius apie paaiškinimą, kaip perkelti sielą. Būtų gerai surasti autorių ir daugiau išgauti informacijos, bet manau pasaka yra kelių šimtmečių senumo ir autorius tikrai nebus gyvas. Ir aš buvau teisus, kad vienas šio plano neįgyvendinsiu, reikalingas antras žmogus. Belatriks - jinai vienintelė kuria šiuo laikotarpiu galiu pasikliauti ir ji laisvėje. Surasti ja nebus sunku, turiu savo metodus. Juk aš esu pats galingiausias visų laikų burtininkas.

Visi galvoja, kad Voldemortas prisikėlė iš numirusiųjų, tegul taip ir galvoja. Netrukus visi pajus mano valdžia.Purvakraujė teisi, greitu metu tikrai nesurinksiu armijos ir tikrai negaliu pasirodyti savo šalininkams Poterio kūne. Pirma reiks pasigaminti durklą ir atgauti savo ankstesnį pavidalą. Tai tikrai užtruks.

- Ką manai, Hari?- kreipėsi į mane Hermiona atitraukdama mane vėl nuo minčių. Nenaudinga man kažkur keliauti ir slapstytis, tai reiškia kad aš visada būsiu pririštas prie jos, ji trukdys įgyvendinti planus ir sugaišiu daug laiko.

-Hermiona, - tariau aš - abejoju, kad tai geras sumanymas slapstytis kaip bailiui. Pavargau slapstytis. Kaip ir sakei, daugybe kartų prieš jį atsilaikau, galiu ir dar kartą. Jeigu jis norės dvikovos, aš ją duosiu.

- Teisingai, - su ironiška šypsena tarė likęs gyvas tas iš dvynių.- bent nereiks jam žudyti mūsų vietoj tavęs.

-Džordžai!!!- piktai suriko stambi moteriškė.

- Ką, motin? Kiek dar dėl jo kaltės turės mirti mūsiškių? Fredžio jau nėra, Bilo veidas sužalotas, aš netekau ausies, - jis parodė į savo sužalotą ausį - ir tu nori kad ateitų mūsų eilė?

Ir vėl prasideda šios apgailėtinos šeimos kivirčai. Jeigu aš pasiliksiu, bent kiek ilgiau čia, tikrai juos nužudysiu. O tai aš tikrai padarysiu, bet ateityje. Aš atsistojau ir išėjau į lauką. Hermiona norėjo mane sekti, bet tas jos draugužis ją sulaikė. Ir gerai padarė, tikrai  tokiais momentais nenoriu, kad kas nors būtų šalia.

Dangus pradėjo niauktis ir iš dangaus nukrito keli lietaus lašai. Man reikėjo kur nors pasislėpti. Prie Landynės stovėjo, kažkokia nedidelė pašiūrė. Įėjau į vidų ir nustebau pamatęs tiek daug prikaupto žiobariško šlamšto: patefonai, senos radijos, televizoriai, laidai... Nors jie grynakraujai, bet vistiek kaupia žiobarišką šlamštą. Kaip apgailėtina. Bežiūrėdamas su pasišlykšėjimu į viską išgirdau kažkokį krebždėjimą. Vienoje kartoninėje dėžėje kažkas judėjo. Priėjau arčiau pasižiūrėti iš arčiau. Kartoninė dėžė apvirto ir iš jos iššliaužė gyvatė.

- O aš maniau, kad bus kokia žiurkė.- prakalbau šnypštūnų kalba. Nors gyvatė norėjo pabėgti, bet man prakalbus ji sustojo.

- Žmogus moka mūsų kalba?-paklausė ji šliauždama link manęs.

- Taip, aš Salazaro Klastuolio palikuonis.- tariau, o ji pradėjo šliaužti aplink tyrinėdama mane. - Kažkada turėjau gyvatę, ji buvo didesnė už tave. Jos vardas buvo Nadžinė. O kuo tu vardu?

- Gyvatės neturi vardų.- sušnypštė ji ir pradėjo kilti per mano kojas savo slidžia odą, kol įsitaisė ant mano pečių.- O kas Nadžinei atsitiko?

- Nadžinę nužudė. Ji buvo ištikimiausias augintinis kokį turėjau. Ji buvo man daug daugiau nei augintinis. - aš lėtai savo pirštais glosčiau jos galvą - Leisk duoti Tau vardą?

- Gerai, šeimininke!

Buvo daug lengviau nei maniau susidraugauti su šią gyvatę. Pagaliau turiu pirmą dalyką planui įgyvendinti.

- Nuo šiol tu būsi Dakota. Ir patikėk manim, mes su tavimi turėsime daaaauuug ką nuveikti.