Priešo Kūne

Blogos naujienos

Voldemortas

Kol visiškai sutvarkiau durklą, kad jis tinkamai veiktų, praėjo nemažai laiko. Jau pradėjo švisti, o aš vis dar buvau netoli Landynės esančiame miške. Aš niekaip nespėsiu grįžti laiku į Hermionos namus ir ji bet kuriuo metų gali pabusti. Privalau sugalvoti tobulą melą, kad ji patikėtų.

Šį ryt aš ją išlydėsiu į oro uostą, o vakare nuvyksiu pas Belatriks ir papasakosiu savo planą. Šiuo metu galiu tik ja pasitikėti. Viską turės ji atlikti nepriekaištingai, nes viena maža klaida ir aš amžiams būsiu įstrigęs durkle.

Kai grįžau į Hermionos namus, saulė jau buvo patekėjusi aukštai. Maniau, kad ji pradės ruoštis kaip išprotėjus, bet atkreipiau dėmesį, kad arbatos puodeliai buvo neišplauti ir buvo padėti taip kaip vakar palikau. Pianino dangtis irgi nenuleistas. Nejaugi ji vis dar miega? Juk vakar daviau nedidelę dozę. Man reikia, kad ji išvyktų į Australija, nes kitaip negalėsiu imtis savo plano.

Įėjęs į jos miegamąjį radau ją laikančią "Magijos žinias", o jos skruostais riedėjo ašaros. Ji pakėlė savo paraudusias akis ir pažiūrėjo į mane kupinu skausmo žvilgsniu.

- Jie mirė,- drebančiu balsu tarė Hermiona.- Ji nužudė mano tėvus. Belatriks nužudė...

Kaip tai galėjo nutikti? Iš jos rankų stvėriau "Magijos žinias" ir pirmame puslapyje perskaičiau antraštę "Žiobarų pora rasta žiauriai nužudyta Australijoje". Nuotraukoje buvo pavaizduoti gulintys ant žemės vyras su moterimi, o ant jų rankų peiliu išraižyta "Purvakraujai". Po šimts Merlinų, Belatriks ką tu padarei???

Hermiona

Jaučiau kaip plaučiuose trūko oro, o širdį vėrė siaubingas skausmas. Nenorėjau, tikėti tuo kas ten parašyta. Toks jausmas lyg patekau į košmarą iš kurio negaliu pabusti. Kodėl aš? Kodėl ta moteris griauna mano gyvenimą? Tiek mažai trūko, tiek mažai kad su jais susitikčiau. Maniau, kad jie yra saugūs, pasirodo klydau. Kaip po velnių, jinai sužinojo kur mano tėvai?

Haris kelis kartus perskaitęs tą straipsnį, numetė laikraštį ant mano lovos.

-Man labai gaila Hermiona.-tarė jis ir priėjęs prie manęs stipriai apkabino.- Labai užjaučiu.

Aš padėjusi galvą jam ant peties neištvėriau ir pradėjau verkti. Negalėjau išlaikyto to didžiulio skausmo viduje.

- Jų jau nebėra, Hari. Nebėra... Aš visiškai viena...

- Ne, Tu neviena. - tyliai jis pakuždėjo man į ausį glostydamas mano plaukus.- Aš su tavimi ir mes tai ištversime.

- Kodėl? Kaip jis sužinojo kur jie?

- Aš nežinau, bet mes turime būti stiprūs ypač, kai dabar Voldemortas grįžo.

Tai išgirdusi sustingau ir atsitraukiau iš Hario glėbio.

- Iš kur žinai, kad jis grįžo? - paklausiau savo draugo. Akivaizdžiai mačiau, jog jis kažką žino.

- Aš buvau Landynėjė. Pamaniau atsiprašysiu Vizlių už nemalonų vizitą, viską gražiai išsiaiškinsime, bet...

-Kas "bet"?

- Juos radau negyvus. Pamaniau grįžęs tau pranešiu tragišką naujieną...

Tai išgirdusi susmukau ant žemės, atsirėmusi į lovos kraštą apsikabinau savo kelius ir pradėjau verkti. Skausmas padvigubėjo, nejaučiau tikslo dėl ko turėčiau gyventi. Tas niekšas Voldemortas sunaikino viską ką taip mylėjau, viską... Prakeikiu jį ir visus jo Mirties valgytojus, prakeikiu...

- Aš nebenoriu gyventi... Noriu mirti... - aš buvau visiškai palūžusi. Jeigu ir galėčiau būti su tėvais, tai tik man numirus. Viskas baigtųsi, šis skausmas, būtu tik ramybė.

Haris išgirdęs mano tokius žodžiu, atsiklaupė ir grubiai suėmęs mano smakrą pažvelgė man į akis..

- Niekada man girdint nesakyk, kad tu nori numirti. - piktai tarė jis, pasibaisėjęs mano žodžiais - Tu nepasiduosi tokiai žmogiškai silpnybei, kaip mirtis. Jeigu tu mirsi, tai reiškiąs, kad Belatriks laimėjo. Jos tikslas buvo tave sunaikinti iš vidaus, bet tu jai to neleisi. Tu esi stipri, Hermiona Įkyrėle, ir kol tu būsi gyva, ji nebus laimėtoja. Jeigu nori keršto, tai geriausias kerštas - išgyventi.

Pajutau, kad skausmas po truputį atslūgsta ir galiu lengviau kvėpuoti. Hario žodžiuose buvo tiesos, aš negaliu pasiduoti, aš juk grifė. Kad ir kiek skausmo turiu viduje, bet tai kalei neleisiu laimėti. Tik per mano lavoną!