Priešo Kūne

Tiesa

Hermiona

Aš ėjau miško takeliu, o lietus plovė nuo mano rankų kruvinas rankas. Nežinojau ar man džiaugtis ar verkti, nes įvykdžiau pirmą gyvenime žmogžudystę. Buvo apėmę dviprasmiški jausmai, kurie man nedavė ramybės. Mažai trūko ir būčiau pati negyva, jeigu ne durklas. Aš nužudžiau Belatriks ir tai padaryčiau dar syki, jeigu tik reikėtu. Haris bus labai supykęs, kai sužinos jog panaudojau jo durklą. Bet tai nėra didelė problema, jeigu galim pagaminti kitą ir su juo pribaigti Voldemortą.

- Tu... tu..nusmurgusi purvakrauje - tarė iš už medžių stovintis siluetas. Jam paėjus į priekį, pamačiau jog tai Hari ir jis buvo žiauriai įpykęs. - kaip drįsti griauti mano planus...

- Nereikia manęs įžeidinėti, - piktai atkirtau, - Atleisk, jeigu nepasakiau, kad žinau apie durklą. Žinau, jog jį norėjai panaudoti prieš Voldemortą, bet aš negalėjau leisti tai kalei gyventi.

- Man ta kalė buvo reikalinga! - žengiąs arčiau manęs rėkė jis. Galėjau matyti kaip jo akyse blykstelėjo raudonis blyksnis, kurį esu mačiusi ir anksčiau. Niekaip negalėjau suprasti tokio staigaus mano draugo pasikeitimo.

- Man reikėjo tave iškarto nužudyti, kai nužudžiau tuos apgailėtinus Vizlius...

- Apie ką tu kalbi? - nesupratusi paklausiau jo. Haris iš vis pradėjo, kaip nesavas kalbėti.

Jis pradėjo vaikščioti ratais aplink mane nenuleisdamas akių.

- Aš galvojau, ką turi ši mergina tokio, kad negaliu jos nužudyti? Kas mane stabdo? Tik vienas judesys ir tavęs nebe būtu taip?

Jaučiau kaip mano kūnas prisipildo baimės ir stoviu sustingusi negalėdama pajudėti.

- Ir manau radau atsakymą,- toliau tesė jis. - Tu man kažkokiu būdu sugebėjai įžiebti žmogiškumo jausmą, kurio aš niekada neturėjau. Ir per tą žmogiškumo jausmą, aš padariau daugybę klaidų. Tegul ką nori sako Dumbuldoras, bet meilė žmones padaro silpnus.

Jeigu užsimerkčiau ir įsiklausyčiau į jo žodžius pagalvočiau, kad tai kalba pats... O Švenčiausias Merlinai...

***

Aš sėdėjau apsikabinusi su Roniu ant apgriuvusių Hogvartso laiptų ir svarstėm kur galėtų būti Haris. Staiga išgirdome beriedant per laiptus akmenėlį. Atsisukome, o link mūsų leidosi mano draugas.

- Kur buvai?- paklausiau jo, bet jis nesustojo ir toliau leidosi laiptais.

- Manėme išėjei į mišką - tarė Ronis.

- Einu dabar - tvirtai atsakė mūsų draugas net nepažvelgdamas į mus.

- Vyksti? - Ronis paklausė, bet nesulaukė atsakymo. - Nepasiduok jam!

- Hari, Kas?- įsiterpiau aš, tikėdama, jog išgirdęs mane jis sustos ir atsakys. - Ką sužinojai?

Aš jaučiau, kad jis kažką sužinojo, ko mums nenori sakyti. O jeigu nenori sakyti, tai reiškiąs kažkas blogo. Jis sustojo ir pažvelgė į mane savo žaliomis, viltį praradusiomis akimis.

- Nebe priežasties aš sužinojau apie horokrusus...- tyliai prakalbo Haris žiūrėdamas į mane.- kurį laiką žinojau. Tu taip pat!

Bandžiau suprasti, ką jis tuo norėjo pasakyti. Taip, žinoma, aš visada turėjau teorija, kad Haris gali susikalbėti su gyvatėmis, įlįsti į Voldemorto protą, nes jis yra aštuntasis neplanuotas horokrusas. Tą jis dabar ir sužinojo... Jis eina į mišką vien tam, kad Voldemortas nužudytų savo sukurtą horokrusą kuris yra Haryje... O ne, Hari...

- Eisiu kartu - pasakiau jam graudžiu balsu, nenorėjau jo palikti.

- Ne, verčiau nudėk gyvatę. - tarė jis - nudėk gyvate ir man beliks susidoroti su pati žinai kuo.

Aš puoliau jam tiesiai į glėbį ir apkabinau jį stipriai. Mano ašaros byrėjo ant draugo peties. Tai paskutinis apkabinimas ir daugiau jų nebebus.

***

- Tu... Voldemortas, - drebančiu balsu išlemenau.

Voldemortas Hario kūne, tik išsišiepė kraupia šypsena.

- Pagaliau supratai - jis nusikvatojo. - Iš tiesų man šis kūnas buvo labai naudingas, perkelti savo kūną į saugę vietą, gauti ingredientus durklui, išgauti iš tavęs norima informacija. Hario kūnas man labai pasitarnavo.

Aš norėjau sprukti, bet Voldemortas spėjo sugriebti tvirtai mano ranką.

- Tau nėra jokios priežasties bėgti. - šaltai tarė jis ir galėjau matyti, kaip jo žalios akys pasikeitė į raudonas. - Galbūt aš tavęs nežudysiu, nors turiu tam šimtą priežasčių. Tu man patinki Hermiona Įkyrėle, ir tu būsi mano. Turėsiu ir tave, ir valdžią. Tik prieš tai tave turiu pamokinti paklusnumo.

Jis grubiai mane stumtelėjo ir aš nugriuvau ant šlapios žemės. Voldemortas pradėjo save liesti ir kažko ieškoti.

- Kur mano butų lazdelė? - paklausė dar vis ieškodamas pas save. Nieko nerasdamas jis priėjo prie manęs, paėmęs už riešų pakėlė mane ir prispaudė prie artimiausio medžio. - Kur mano lazdelė, Hermiona? Atsakyk!!!

Aš lėtai išsitraukiau iš po džinsų burtų lazdelę ir staigiu judesiu į jį nusitaikiau. Voldemortas greitai nuo manęs atšoko. Šį syki ir aš turiu šimtą priežasčių, kodėl turėčiau jį nužudyti. Priešais mane stovėjo ne Haris Poteris. Hario jau senai nebėra... O pats Valdovas Voldemortas, o dar beginklis.

- Atiduok man mano lazdelę, - įsakančiu tonu pasakė jis tiesdamas ranką, bet aš neketinau.

- Ji ne tavo, o Hario. O tu ne Haris...- tariau tvirtai ir pasiryžusi užbaigti viską. Nebeturiu tėvų, draugų ir net Hario. Haris mirė tą naktį, kai pasidavė jam miške pasitikdamas mirtį. Dabar Valdovo Voldemorto eilė pasitikti mirtį. Aš atsidusau ketindama ištarti paskutinius du žodžius, kuriuos jis girdės.

- Aš labai atsiprašau, Hermiona, - iškėlęs rankas į viršų tarė jis pasiduodamas, tikėdamas kad aš jo pasigailėsiu. Nes juk taip žmonės daro, kartais pasigaili, bet tik ne šiandien.

- Avada Kedavra! - ištariau ir žalias blyksnis nubloškė vaikiną kelis metrus toliau. Priėjau prie Hario Poterio kūno ir patikrinau pulsą. Jo nebuvo... Aš susmukusi ant žemės verkdama ir apkabinau savo draugo kūną.

- Viskas baigta, Hari! Aš laimėjau... Mes laimėjom... - tariau padėdama savo galvą jam ant peties.