Priešo Kūne

Epilogas

Hermiona

Nusileidau Godriko Dauboje. Vasaros saulė kaitino mano odą, o švelnus vėjelis ją atgaivindavo. Jau buvo praėję metai po to kai netekau visų artimų žmonių ir likau visiškai viena. Tačiau, kad ir kokį jaučiau skausmą viduje, jam nepasidaviau. Gal vis dėl to paveikė Voldemorto žodžiai mane, kad geriausias kerštas yra išgyventi ir šiek tiek suteikė jėgų kovoti. Mano draugai ir tėvai tikrai manimi nusiviltų, jeigu pasiduočiau ir leisčiau sau numirti. Nors jų nebėra, bet vistiek noriu, kad jie manimi didžiuotųsi ir manau didžiuojasi tame aname pasaulyje, kad pagaliau magijos pasaulyje atnešiau ramybę.

Po to kai nužudžiau Voldemortą Hario kūne buvau visiškai sugniuždyta, bet dar neužbaigiau darbo. Privalėjau rasti būda, kaip sunaikinti durklą, surasti Voldemorto kūną ir jo amžiams atsikratyti. Maža ką, gal jis būtu radęs dar kažkokį būdą kaip sugrįžti į šį pasaulį.

Grįžau į Hogvartsą pabaigti mokslus. Ilgai sėdėjau bibliotekoje, bet uždraustame skyriuje radau tą pasaką apie kurią pasakojo Ronis, apie tą kuri buvo uždrausta. Perskaičius visą istoriją, radau ir būdą kaip sunaikinti durklą. Pasirodo tik tai drakono ugnis gali sunaikinti durklą, dėl to blogasis karalius ir užvaldė drakoną, kad jis sunaikintų įrankį ir niekas nebegalėtų jo vėl įkalti į jį. Su Hagrido pagalbą tai ir padarėme.

Tada beliko surasti Voldemorto kūną. Senai pastebėjau, kad jis yra labai sentimentalus ir prisirišęs prie savo protėvių, tai labai lengvai radau jį Paslapčių kambaryje. Galiausiai buvo suorganizuotos pagoniškos laidotuvės, per kurias jo kūną sudegino, kad daugiau niekada negalėtų į jį grįžti. Daug žmonių dalyvavo jo laidotuvėse, nes norėjo įsitikinti, kad jo jau nebėra.

Po laidotuvių panirau į mokslus. Mokiausi tiek daug, kad tik negalėčiau įsileisti į save liūdesio ir to netekties skausmo. Kai pasijusdavau vieniša, visada aplankydavau Hagridą ir praleisdavau nemažai laiko su gyvūnais. Gal todėl ir nusprendžiau po mokslų įsidarbinti Magijos Ministerijoje Magiškųjų gyvūnų kontrolės departamente. Grįžau prie savo seno tikslo, pagerinti namų elfams bei kitiems magiškiesiams gyvūnams gyvenimą.

Įėjau pro Godriko Daubos kapinių vartus laikydama rankose gėlių vainiką. Dažnai čia ateinu, nes čia yra palaidotas mano geriausias draugas Haris Poteris. Priėjau prie jo kapo kur buvo palaidotas šalia savo tėvų, atsiklaupiau ant abejų kelių ir padėjau vainiką. Šiandien jam būtų suėję 19-niolika metų, jeigu būtų gyvas. Jaučiu kaip viduje sugrįžta vėl tas prakeiktas skausmą, o akyse kaupiasi ašaros.

- Hermiona? - išgirdau pažįstamą balsą, kuris kreipėsi į mane. Pakėliau akis į viršų ir pamačiau stovintį šalia manęs Draką Smirdžių. Greit pašokau ir nusisukusi pradėjau šluostyti savo ašaras.

- Ką čia tu darai?- paklausiau jo, nes tikrai nesitikėjau sutikti jo tokioje vietoje. Kai paskutinį sykį Draką mačiau dvare, jis buvo labai sulysęs ir apaugęs plaukais, o dabar grįžo į savo įprastą išvaizdą.

- Atėjau aplankyti savo motinos kapo. - tarė jis rimtu balsu. - Ji mirė kalėjime prieš kelis mėnesius. Neištvėrė kalėjimo baisių sąlygų.

Buvo labai liūdna girdėti, kad irgi neteko artimo žmogus. Žinau kokia jam buvo svarbi motina jo gyvenime. Galėjau suvokti kokį jis skausmą patyrė tai sužinojęs ir stebiuosi, kad jis kaip ir aš tvirtai laikosi ant kojų.

- Man labai gaila, Drakai. - pasakiau užuojautos žodžius.- Tikrai nežinojau.

- Prieš jos mirtį gavau nuo jos slaptą laišką, - toliau tęsė jis žiūrėdamas į žemę, o rankas susikišęs į juodo švarko kišenes. - Ji maldavo manęs, kad būčiau stiprus ir nepasiduočiau, todėl net po jos mirties stengiuosi tokiu išlikti.

- Ir kaip tau pavyko tai ištverti? - paklausiau jo.

- Tu Hermiona, man padėjai, - Smirdžius pakėlė į mane savo mėlynas akis ir nusišypsojo. - Po to kai nužudei Belatriksir sunaikinai Tamsos Valdovo kūną, tik tada aš nusprendžiau išlįsti iš savo tamsaus urvo į dienos šviesą. Kai išėjau iš dvaro pajutau laisve ir palengvėjimą, kad pagaliau viskas baigėsi. Jokios baimės, nebereikia slėptis ir bijoti kada ateis manęs nužudyti. Aš niekada gyvenime negalvojau, kad pasakysiu tau tokius žodžius, bet Ačiū, Hermiona.

Negalėjau patikėti savo ausimis ką girdžiu. Vaikinas, kuris visą savo gyvenimą mane pravardžiavo, įžeidinėjo dabar man dėkoja. Matyt motinos mirtis jį labai paveikė.

- O tau Ačiū, kad pasakei kur yra Belatriks. - šį syki aš padėkojau. - Jeigu ne tu, nežinau kaip viskas būtų pasibaigę. Prie savo laisvės ir tu prisidėjai.

Jis nusijuokė savo kerinčiu juoku.

- Žinok, aš buvau visiškai įsitikinęs, kad mano teta tikrai tave nužudys. Net neįsivaizduoju, kaip tau pavyko, bet tu ne esi ta Hermiona, kurią pažinojau.

- O tu jau ne be tas verkšlenantis Smirdžius, - linksmai pasakiau. Senai jam tai norėjau pasakyti.

- Tu mane įžeidinėji Įkyrėle? - prisimerkęs paklausė, bet jis suprato, kad sakau juoko formą.

- Čia komplimentas, - sunėrusi rankas po krūtine tariau. - užsiauginai antrą odą, kaip ir aš.

- Tas tiesa... - Drakas nusijuokė ir tada pasikeitė jo veido išraiška į rimtą. Jis priėjo arčiau manęs ir paėmė už rankos.

- Atleisk man, Hermiona. - tyliai ir sunkiai ištarė šiuos žodžius. - Jeigu nuo mažų dienų nebūtų man skiepyja į galva kokie purvakraujai yra blogi, galbūt tau nebūti reikėję girdėti iš manęs tiek daug įžeidimų.

Aš buvau sustingusi ir be žado, nes ne tik nesitikėjau, kad man padėkos, bet ar ir atsiprašys.

- Jeigu ne tie įžeidimai, tikriausiai sunkiai būčiau priėmusi save tokia kokia esu. - tariau jam ir prisiminiau antrus mokslo metus, kaip jis pirmą sykį mane pavadino purvakrauje ir tie žodžiai man buvo kaip peilis į širdį, kol galiausiai aš priėmiau save tokia kokia esu.

- Gal išpirkdamas savo kalte galėčiau tave pavaišinti kava ar arbata? Bet kuo, ko tik tu norėsi... - netikėto klausimo paklausė manęs, kad aš net išsižiojau, o žandai išraudo.

- Gerai, bet jeigu tik arbata bus šalta su ledukais, - pasakiau ir nusišypsojau.

Drakas galantiškai atkišo savo paranke.

- Tai eime? - paklausė ir aš įsikibau jam į parankę ir mudu pajudėjome link kapinių vartų.

- Beje Drakai, žinok gerai atrodai - išsprūdo komplimentas.

- Tu taip pat! - tarė jis ir mudu išėjo iš kapinių link artimiausios kavinės. Niekada negalėčiau pagalvoti, kad mane ir Draką suves likimas. Bet gal taip ir turi būt?