Priešo Kūne

Kerštas

Hermiona

Mudu su Hariu gulėjome mano lovoje nuogi, prisiglaudę vienas prie kito kūno. Akies krašteliu stebėjau kada mano draugas panirs į gilų miega ir tada galėsiu imtis savo plano. Jo kvėpavimas tapo ramus ir tolygus, o kūnas atsipalaidavęs. Lėtai išslinkau iš jo glėbio stengdamasi nepažadinti miegančiojo gražuolio. Tyliai apsirengiau drabužiais ir susiradau savo burtų lazdelę. Kur galėčiau rasti Belatriks, tai tik Smirdžiu dvare. O jeigu ji ten yra neviena, o su savo šeimininku Voldemortu, tada man smarkiai sumažėja šansų ją nužudyti. Turiu būti kokia nors kita išeitis. Žvilgtelėjau į savo knygų lentyną ir prisiminiau apie Hario paslėptą durklą. Teisingai, jeigu Voldemortas bus ten, aš galėsiu durklą panaudoti prieš jį. Atitraukiau knygų lentyną ir ištraukiau iš po jos durklą. Dar kartą jį apžiūrėjau ir tikiuosi Haris nesupyks, jeigu be jo žinios jį panaudosiu. Tada pagalvojau, o jeigu kas nors atsitiktų mano burtų lazdelei? Gal galėčiau pasiskolinti iš savo draugo, dėl visa ko. Manau vistiek grįšiu iki saulės patekėjimo ir būsiu atlikusi kruviną darbą už jį.

Lėtai paėmiau Hario burtų lazdelę nuo naktinio stalelio, jau turėjau tris ginklus, beliko sužinoti kur yra Belatriks. Aš pasilenkiau ir švelniai pabučiavau savo draugui į kaktą, o jis net nekrustelėjo. Žinau, kad Haris man prižadėjo, kad niekada manęs nepaliks, bet niekada neprižadėjau, jog aš neišeisiu.

***

Nusileidau šalia Smirdžių dvaro vartų. Kaip keista, jie jau buvo praverti ir jokios apsaugos kaip anksčiau. Aplinka matėsi, kad jau kurį laiką neprižiūrėta, žolė užaugusi vos ne iki liemens,o languose nedegė nei vienas šviesos žiburėlis. Toks jausmas, kad dvaras apleistas ir niekas jame negyvena. Durys taip pat buvo praviros ir šiek tiek sugirgždėjo. Viduje buvo tamsu, todėl išsitraukiau savo burtų lazdelę.

- Lumos! - ištariau ir iš lazdelės pasirodė šviesa, kuri apšvietė dvaro vidų. Viduje lygiai taip pat, kaip ir išorėje viskas yra apleista: voratinkliai ant lubų, ant grindų ir baldų paviršiaus didžiulis dulkių sluoksnis, net pasirodė kad kelios pelės pro mane prabėgo.

Užlipau į antrą aukštą ir pradėjau eiti tamsiu koridoriumi, kol už nugaros neišgirdau pažįstamo balso.

- Ką tu čia veiki, Įkyrėle? - atsisukau ir aiktelėjau pamačiusi liekną kaip skeletą vaikiną, plaukai, barzda užaugusi, paakiai pajuodę, o akys paraudonavusios. Jeigu ne Drako Smirdžiaus balsas, net nebūčiau jo atpažinusi.

- Kas tau nutiko? - tyliai susirūpinusiu balsu paklausiau jo, nes jis nebuvo panašus į žmogų.

- Neapsimesk, kad nežinai Įkyrėle. - piktai su pasibjaurėjimu tarė jis.- Mano tėvai Azkabane ir tu atėjai iš manęs pasityčioti. Spėju tu to atėjai...

- Tu neskaitei laikraščių... - po jo žodžių tai supratau. Jis nežino, kad Vizlių šeima mirė. Jis net nežino, kad mano tėvai nužudyti. Drakas galėtu iš manęs labiau pasityčioti, nei aš iš jo. Bet jis to nežino.

- Ir kas juose turėtų būti parašyta? - su pašaipia šypsena pasakė žengdamas žingsni arčiau manęs. - Kad Tamsos Valdovas grįžo? Aš tai jau žinau, mano brangiausioji teta man tai pranešė. Ji jau buvo su juo susitikus.

- Tavo brangiausioji teta išžudė mano šeima. Va kas juose parašyta. - tariau su nusivylusiu ir liūdnu balsu.- Jeigu būtum paskaitęs ir daugiau laikraščių, būtum sužinojęs, kad ir Vizlių šeima negyva, tarp jų ir Ronis.

Drako veido išraiška iškarto pasikeitė, neturėjo ką man daugiau pasakyti. Neatrodė, kad tai girdėdamas džiaugtųsi ar būtų patenkintas.

- Bet aš čia tikrai neatėjau iš tavęs tyčiotis ar klausytis tavo pašaipų. Mes abu daug ko netekome ir aš puikiai pažįstu tą netekties jausmą.

- Tada ko tu atėjai? - tyliai paklausė jis.

- Man reikia sužinoti kur yra Belatriks. Ketinu ją nužudyti. - po mano žodžiu jis pradėjo juoktis, kad net juoko aidas pasklido po tamsų koridorių.

- Man iškilo klausimas kas yra didesnė beprotė, tu ar mano teta? Aš galvojau, kad tu turi bent kažkiek proto suprasti, kad tu jos neįveiksi.

- Ji taip ar anaip į mane kėsinsis, tai koks skirtumas ar aš dabar su ja susikausiu ar vėliau? Be to aš be plano tikrai nesidomėčiau kur tavo teta randasi.

- Ir kodėl aš tau turėčiau pasakyti kur yra? - prisimerkęs paklausė vaikinas. - Manai išduočiau savo šeimos narį? Ir jeigu tau pavyktų nužudyti Belatriks, negi nemanai, kad tavęs nepersekios Tamsos Valdovas?

- Jis nepersekios, nes jis bus irgi negyvas. - mano žodžiai jį privertė pakelti antakius. - Haris rado būdą kaip jį amžiams nugalėti. Ir neapsimesk, kad tu nelinki jam mirties. Dėl jo kaltės tavo šeima Azkabane, dėl jo kaltės tu likai vienas. Jeigu ne jis, nebūtu Mirties Valgytojų, o tu būtum gyvenęs laimingą grynakraujišką gyvenimą.

Jis kietai sučiaupė lūpas suprasdamas, jog aš kalbu tiesą.

- Jie neturėjo kito pasirinkimo, - tyliai tarė šviesiaplaukis, kurio akyse pradėjo kauptis ašaros.

- Bet Tu turi! Pasakyk kur Belatriks ir leisk man ją nužudyt! Juk pats žinai, kol ji gyva tave vers tarnauti Voldemortui, o tu to nenori... Jeigu atsisakysi ir jos mieliausias Valdovas lieps tave nužudyti, ji be sąžinės graužaties tai padarys. Pats paklausk savęs, ar tavo teta, tavo kraujas galėtu tave nužudyti?

Mačiau Smirdžiaus veide baimę ir neviltį, bet tikiuosi, kad jis teisingai pasirinks.

- Ji Tamsos Valdovo tėvo dvare, - tarė jis ir mano lūpos davė jam nedidelę šypseną.

- Ačiū, Drakai, - apsisukusi jau ruošiausi eiti, bet sustojau ir atsigręžusi jį pasakiau - Ir be to, Smirdžiau, susiimk! Tikrai blogai atrodai!

- Tu taip pat, Įkyrėle - tarė jis su nuoširdžia šypsena veide, kurią pamačiau pirmą kartą gyvenime .

Voldemortas

Pabudau nuo garsaus žaibo trenksmo lauke. Atsisukau į Hermionos pusę pasižiūrėti ar ji te be miega, nes šiąnakt privalau įvykdyti planą, bet jos nebuvo. Gal ji nuėjo į vonios kambarį? Bet pamatęs atitrauktą knygų lentyną staigiai pašokau iš lovos. Už knygų lentynos nebebuvo Drakono durklo! Po velnių, Hermiona apie jį žino! Nuo kada ji tai žino? Kaip aš galėjau tai pramiegoti? Tada prisiminiau išgertą arbatą... Taip žinoma, tikriausiai ji pakišo man savo arbatą. Nejaugi ji suvokė apie planą? Kaip ji galėjo? Tikriausiai ji rado tą juodos magijos knygą, kurią pamiršau transfiguruoti į septinto kurso vadovėlį.

Nesvarbu, privalau dabar ją surasti. Susiradau savo pagamintą mikstūra su kurios pagalba surasiu Hermiona. Paėmiau nuo pagalvės ilgą garbanotą Hermionos plauką ir įdėjau į mikstūrą. Kai ji pakeitė į šviesiai violetinę spalvą, aš ją išgėriau.

Hermiona stovėjo priešais Belatriks suspaudusi tvirtai burtų lazdelę.

- Atėjai mirti,kaip ir tavo tėveliai? - paklausė Belatriks garsiai nusikvatojusi. - Patikėk, prieš juos nužudydama aš dar juos ilgai kankinau. Taip patiko tavo purvakraujės mamytės klyksmas...

- Avada...

- Expelliarmus! - sušuko Belatriks ir Hermionos burtų lazdelė nuskriejo kelis metrus. Burtai buvo tokie galingi, kad lazdelė skilo perpus.

- Nejaugi tikėjaisi, jog pavyks mane nužudyti? - eidama link Hermionos kalbėjo Mirties Valgytoja, o jauna mergina traukės atgal, kol pasiekė sieną ir nebeturėjo kur trauktis. Belatriks įrėmė savo burtų lazdelės tiesiai Įkyrėlei į kaklą. - Gal patikrinam ar tu klyksi lygiai taip pat kaip tavo motina?

- Nesulauksi, - tarė Hermiona ir išsitraukusi durklą dūrė tiesiai Belatriks į širdį. Moteris susmuko be gyvybės ženklų ant purvinų grindų, o durklas pradėjo švytėti.

- NEEE!!!!!!- aš surikau, kai tai išvydau. Iš įsiūčio pradėjau daužyti viską kas buvo po ranka: lempą, veidrodį... Vienintelė priemonė su kuria galėjau grįžti į savo kūną, jos jau nebėra!!! Tiek sugaišto laiko, tiek pastangų ir viskas per tą purvakraują! Nebegali būti jokio pasigailėjimo, privalau ją nužudyti dabar!!!