"Lonely" [Lithuanian fanfiction story]

<<2.1>>

<Emily>

Atsibudau, kaip ir kiekvieną rytą, nuo skambančio žadintuvo. Suurzgiau ir išlipau iš lovos. Nuėjusi į dušą nusiprausiau ir susirišau plaukus į aukštą kasą. Apsimoviau džinsus, mėlyną palaidinę ilgomis rankovėmis ir juodą švarkelį. Paskutinį kartą žvilgtelėjusi į veidrodį, išėjau iš kambario ir nusileidau laiptais žemyn į virtuvę.
-Labas rytas, mama,- nusišypsojau įėjusi į virtuvę.
-Labas rytas, dukrele,- taip šyptelėjo ir padėjo lėkštę su blynais priešais mane. Tėtis kaip visada jau buvo darbe, todėl retai jį tematau. Nieko nesakiusi pradėjau juos valgyti. Pavalgiusi atsisveikinau su mama ir išėjau į universitetą. Eidama kaip visada mąsčiau. Praėjo jau du metai, kai aš atsibudau ligoninėje ir nieko neatsiminiau. Nežinau kas įvyko prieš tai ir dėl kokios priežasties nieko neatsimenu. Galbūt tai įvyko ir dėl to, kad pusę metų pragulėjau komoje. Kaip ir sakiau, neatsimenu nieko. Man atsibudus, šalia mano lovos sėdėjo mano mama ir tėtis. Jie nieko man nepasakojo apie mano praeitį, atseit nenori, kad gyvenčiau praeitimi. Iš San Francisko persikraustėme į Londoną ir jau už mėnesio baigsiu universitetą.
Po paskaitų, kaip visada nuėjau į 'Starbucks'. Dirbu ten tris dienas per savaitę.
-Sveika, Em,- pasisveikino Tess.
-Labas,- nusišypsojau ir pasidėjusi nereikalingus daiktus, atsistojau prie kasos. Po kelių valandų mano kojos jau buvo nežmoniškai pavargusios ir ačiū dievui, kad liko tik valanda dirbti.
-Man cappucino,- priėjęs vaikinas pasakė, tačiau net nepakėlė galvos nuo savo telefono. Nežinau kodėl, tačiau jaučiau lyg pažinočiau jį. Jis buvo tamsių sukeltų plaukų, bet kadangi jis buvo nuleidęs galvą, negalėjau pamatyti jo veido. Man padėjus puodelį priešais jį ir pasakius sumą, jis pagaliau pažiūrėjo į mane.
-Em?- jo rudos akys išsiplėtė, o veide atsispindėjo nuostaba.
-Atsiprašau, mes pažįstami?- susiraukiau.
-Em, tai aš - Zayn,- pasakė.
-Atleiskit, aš nesu jūsų mačiusi,- pasakiau kuo maloniau.
-Ką čia nusišneki Em?- susiraukė.
-Atsiprašau, man reikia dirbti. Gal galėtumėte užleisti kitus pirkėjus?- maloniai pasakiau. Kelias sekundes jis tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į mane, kol galiausiai nuėjo ir atsisėdo prie vieno iš staliukų. Likusį mano darbo laiką, jis visą laiką sėdėjo ir žiūrėjo į mane.
-Atsiprašau, mes jau užsidarome, jums reikia išeiti,- šyptelėjau priėjusi prie jo.
-Ar galiu su tavimi pasikalbėti?- tyliai paklausė.
-Apie ką?- sutrikau.
-Apie viską,- sumurmėjo.
-Am... Nežinau,- pasimečiau nuo jo žodžių.
-Prašau, Emily,- maldaujančiai pasakė.
-Gerai,- atsidusau.- Tuoj pasiimsiu daiktus,- šyptelėjau ir nuėjau į darbuotojų kambarėlį.
-Em, kas tas gražuolis?- pakilnojo antakius Tess.
-Nežinau,- sumurmėjau.
-Eime kartu?- paklausė ji. Mes gyvenome visai netoli, todėl dažniausiai namo grįždavome kartu.
-Ne, einu pasikalbėti su tuo vaikinu. Lyg ir... Zayn?- nusijuokiau iš to, kaip kvailai nuskambėjo mano žodžiai.
-O dar sakai, kad nežinai kas jis toks,- pavartė akis.
-Aš rimtai nežinau,- teisinausi.- Tiesiog jis priėjęs kreipėsi į mane vardu ir primygtinai reikalavo pasikalbėti su juo.
-O gal jis koks manijakas?
-Tikiuosi, kad ne,- nusijuokiau ir atsisveikinusi išėjau. Vaikinas stovėjo lauke ir šnekėjosi telefonu.
-Aš tau sakau, ji nė kiek nepasikeitė. Gerai, perskambinsiu vėliau,- sumurmėjo pamatęs, kad jau išėjau.
-Taigi, apie ką norėjai pasikalbėti?- paklausiau priėjusi arčiau.

Žinau, kad viskas labai banalu, tačiau visuomet norėjau parašyti kažką panašaus ir tikiuosi, kad nenuvyliau jūsų. Laukiu nuomonių ❤
P.S. Dalis tikriausiai gausit ne kiekvieną dieną, nes žadėjau pradėti naują sezoną tik po savaitės, tačiau nesusilaikiau :)