"Lonely" [Lithuanian fanfiction story]

<<2.3>>

Galiausiai pavyko ramiai išsikviesti taksi ir grįžti namo. Kadangi buvau labai pavargusi nuo visų tų nesąmonių, iš karto nuėjau miegoti. Ir spėkit kada aš atsibudau? Vienuoliktą valandą ryto, nors tikriausiai reiktų sakyti dienos. Vakar pamiršau nusistatyti žadintuvą, o mama manęs nepažadino. Į paskaitas jau beveik nebuvo tikslo eiti, todėl net nepersirengusi ir nesusišukavusi nulipau į apačią. Įėjau į virtuvę, kuri buvo tuščia, kas buvo labai keista. Pašaukusi mamą, nesulaukiau jokio atsakymo ir tai reiškė, kad buvau viena namuose. Na ką, turiu kelias valandas iki darbo ir žiauriai noriu valgyt. Reikia išsikept blynų. Atsidariusi šaldytuvą radau jį beveik tuščią, todėl apsirengusi išėjau į parduotuvę. Apsipirkusi ir išėjusi iš parduotuvės, pamačiau, kad pila kaip iš kibiro.
-Velnias,- tyliai nusikeikiau.
-Kas nutiko, gražuole?- pasigirdo nepažįstamas balsas šalia manęs.
-Am, lija ir neturiu skėčio,- atsidusau atsisukdama ir nužiūrėjau jį prikąsdama lūpą. Jis buvo garbanotų plaukų, žalių akių ir galiu pasakyti labai karštas.
-Emily?- pasigirdo vienintelis žodis iš jo lūpų.
-Kaip suprantu tu mane pažįsti,- sumurmėjau.
-Ką?- susiraukė.
-Ai, nieko. Tikiuosi, kad dar susitiksim, bet dabar jau turiu eit,- nusišypsojau ir greitu žingsniu patraukiau link namų.
Po poros minučių buvau jau visa šlapia, tačiau ignoravau tai, nes tikrai nesiruošiau važiuoti su kažkokiu vaikinu, kuris pažįsta mane, o aš jo nė akyse nesu mačiusi. Mano apmąstymus nutraukė staigiai prie manęs sustojusi mašina ir ji sugebėjo aptaškyti mane.
-Asile!- surėkiau ir bandžiau rankomis nusivalyti purvą nuo veido. Mašinos durelėms atsidarius, tikrai nežadėjau tylėti.
-Asile tu! Tu aptaškei mane,- niršau ir tik jam pilnai atsisukus į mane, pastebėjau, kad tai tasai Zayn.- Matai kur važiuoji?- specialiai apsimečiau dar piktesne.
-Em, aš atsiprašau,- pradėjo teisintis ir artintis prie manęs, tačiau aš atsitraukiau toliau.
-Nelįsk,- sušnypščiau ir pro jo petį pažiūrėjau į savo atvaizdą jo mašinos lange.- Tu matai, kaip aš dabar atrodau?- apsimečiau, kad man tai rūpi.
-Tu ar taip ar taip jau buvai šlapia,- pavartė akis.- Lipk į mašiną.
-Pasvajok... Kokia tavo pavardė?- prisimerkusi pažiūrėjau į jį.
-Kol nesėsi į mašiną, tol nesakysiu,- erzino jis mane.
-Nu ir nesakyk, užteks ir vardo,- suprunkščiau.- Net nesvajok, kad lipsiu į tavo mašiną Zack,- ištariau, tačiau vos susilaikiau nesusijuokusi. Mačiau, kad pradedu jį nervinti, tačiau tikrai nesakysiu, kad pamenu jo vardą.
-Em, tu susirgsi, lipk į mašiną,- atsiduso iš nusivylimo.
-Sakiau, kad nelipsiu. Tu gal ne tik, kad nematai kur važiuot, bet dar ir negirdi?- nusijuokiau.
-Emily, lipk gražiuoju arba įsodinsiu pats,- patrūkčiojo pečiais.
-Viso gero, Zack,- pavarčiau akis ir apsisukusi pradėjau eiti, tačiau greitai pajutau, kad nebejaučiu žemės po kojomis. Zayn nešė mane persimetęs per petį link savo mašinos.
-Paleisk mane, suski tu!- sušaukiau per visą gatvę ir pradėjau jį trankyti, tačiau jis tik pradėjo juoktis. Atidaręs keleivio dureles, įsodino mane ir apėjęs mašiną įsėdo pats.
-Kur važiuosim?- atsisukęs į mane išsišiepė. Ne nu jis rimtai durnas.
-Sakiau viso gero, Zack,- sušnypščiau ir norėjau atidaryti mašinos dureles, tačiau jis jas užrakino.
-Visų pirma, mano vardas Zayn. Antra - jeigu nepasakysi kur važiuoti - parsivešiu pas save,- patrūkčiojo pečiais.
-Koks man skirtumas koks tavo vardas,- pavarčiau akis.- O iš kur man žinoti, kad tu nesi koks manijakas ir vėliau neseksi mano namų?- pakėliau antakį.
-Tai ir sakau, kad galiu parsivešti pas save.
-Aš noriu namo,- papūčiau lūpas ir susikryžiavau rankas ant krūtinės.
-Tai sakyk kur važiuot,- nusijuokė. Supratusi, kad neturiu kitos išeities, pasakiau jam kur važiuoti.
-Viso gero, Zyn,- pašaipiai pasakiau ir išlipau iš mašinos, jam sustojus prie mano namų. Mačiau, kaip jis nusijuokė iš vėl ne taip ištarto jo vardo, tačiau aš tikrai nesiruošiu taikstytis su juo.

Nuomonių ♡