"Lonely" [Lithuanian fanfiction story]

<<11>>

<Emily>

Pabudau apsikabinusi Zayn ir prisiminiau, kad naktį sapnavau košmarą, kaip mano patėvis nužudė mano mamą, o aš negalėjau nieko padaryti. Tačiau Zayn mane nuramino, už ką esu jam labai dėkinga. Šiaip ne taip išlindusi iš Zayn glėbio, pasižiūrėjau į laikrodį telefone. Jis rodė 9 valandas ir vieną gautą žinutę nuo Ellės.
"Luke jau išėjo, gali grįžti ;)"
Pasiėmusi savo daiktus ir paskutinį kartą žvilgtelėjusi į Zayn, patraukiau į savo kambarį. Kambaryje radau ant lovos sėdinčią Ellę, o ant kelių ji buvo pasidėjusi laptopą.
-Labas rytas,- šyptelėjau.
-Labas,- atsakė ir nužvelgė mane.- Kažkas turėjo karštą naktį,- pakilnojo antakius mergina.
-Taip, tu su Luke turėjai,- nusijuokiau. Papasakojau jai kaip sekėsi mūsų "pasimatymas" ir nusprendėme nueiti kur nors papusryčiauti.
-Poryt prasideda paskaitos,- atsiduso Ellė.
-Pradžiuginai,- prunkštelėjau ir nukreipiau temą.
Papusryčiavusios ėjome atgal į bendrabutį ir mano žvilgsnį patraukė matyta figūra.
-Ten Zayn?- paklausiau Ellės.
-Tikriausiai, eime pasisveikinsim,- čiupo ji man už rankos ir ėmė temptis mane link jo. Nespėjus mums prie jo prieiti, Zayn pamatęs kažkokią blondinę pamojavo jai ir priėjęs įsisiurbė jai į lūpas.
-Manau, kad šiuo metu jam nereikia mūsų kompanijos,- sumurmėjau ir nuėjau į kitą pusę, kol Zayn mūsų dar nepamatė.
-Bet kodėl jis vakar kvietė tave į pasimatymą, jei šiandien jau laižosi su kita?- susiraukė Ellė.
-Nes jis tik žaidėjas,- sumurmėjau ir įėjau į mūsų kambarį.
-Einu susitikti su Luke,- informavo mane.- Nori kartu?- pasiūlė.
-Ne, tyngiu.
-Kaip nori. Iki,- atsisveikinusi išėjo mergina, o aš griuvau į lovą.
Nesuprantu Zayn. Jis taip norėjo, kad eičiau su juo į tą pasimatymą, o šiandien jau laižėsi su ta peroksidine. O aš jau buvau pradėjusi manyti, kad jis kitoks. Tačiau jis niekuom nesiskiria nuo kitų. Priverčia juo pasitikėti, o vėliau išduoda, taip priversdamas tave jaustis dar vienišesne, nei buvai prieš tai. Visai kaip mano tėvas ir patėvis. Nekenčiu jų.
Pasivarčiusi lovoje ir niekaip negalėdama užmigti, nusprendžiau eiti pasivaikščioti. Išėjusi ėjau net nežinodama kur einu, kol pamačiau parką. Prisėdusi ant suoliuko ir stebėdama žaidžiančius vaikus nusišypsojau. Kažkada ir aš taip žaidžiau su tėvu, tačiau pasirodo jis tik eilinis šiknius, paliekantis savo žmonas ir vaikus dėl trumpesnio sijono. Mano liūdnus apmastymus nutraukė šalia manęs prisėdęs nematytas vaikinas.
-Sveika.
-Labas,- šyptelėjau ir nužiūrėjau jį. Jis buvo šviesių plaukų, mėlynų akių ir labai mielo veido.
-Aš Niall,- prisistatė vaikinas.
-Em,- nusišypsojau.
-Ką tokia graži panelė veikia viena?- paklausė jis mane, o aš nuraudau.
-Atėjau pakvėpuoti grynu oru.
-Viena?- apsižvalgė.
-Taip,- nusijuokiau.- O ką tu čia vienas veiki?
-Prižiūriu savo sūnėną,- parodė į bėgiojantį mažą berniuką.
-Koks mielas,- nusijuokiau.
-Taigi, ką veiki Bradforde?- paklausė.
-Pirmadienį pradedu eiti į paskaitas,- atsidusau.- O tu? Tu vietinis?
-Ne, atvykau čia studijuoti,- šyptelėjo.- Ką studijuosi?
-Inžineriją, tu?
-Literatūrą.
-Rašytojas?- nusijuokiau.
-Ne,- nusijuokė kartu su manimi.
-Niall? Em??- pasigirdo sutrikęs balsas už mūsų.

Taigi, kas galvojat juos pamatė?
Laukių nuomonių xx ❤