"Lonely" [Lithuanian fanfiction story]

<<3.5>>

Visą naktį negalėjau užmigti, nes beprotiškai bijau griaustinio ir žaibavimo. Vidury nakties Zayn buvo apsireiškęs apačioje, tiksliau virtuvėje. Tačiau į svetainę, kur gulėjau aš, jis net nesivargino užsukti, nors ir žino, kad negaliu užmigti. Ryte jam atsibudus, prasilenkiau su juo einant į vonią. Jis stengėsi mane sulaikyti ir pasikalbėti, tačiau aš nežmoniškai pykau ant jo ir nesiklausiau. Visų pirma pykau dėl to prakeikto pistoleto. Kam jam pardavinėjant mašinas reikia pistoleto?! O antra, dėl to, kad dėl jo kaltės aš visą naktį nesudėjau akių.
Nusimaudžiusi susiruošiau į parduotuvę, nepaisydama to, kad nepaliaujamai kosėjau bei čiaudėjau.

-Labas, Em,- šiltai mane apsikabino Waliyha su Niall.
Jie taip mielai atrodo kartu.
-Sveiki,- nusišypsojau.- Niall, kodėl tu ne darbe?- sutrikau.
Juk jis dirba kartu su Zayn.
-Mums šiandien laisvadienis, Zayn nesakė tau?- pasimetė.
-Hm,- netikrai nusijuokiau.- Nesakė.
-Em, ar viskas gerai?- paklausė Waliyha.
-Taip, taip, viskas gerai. Kodėl klausi?
-Nes tu visa išbalusi,- išsigandusi ji žiūrėjo į mane kartu su Niall.
-Oh tikrai?- žvilgtelėjau į vieną iš veidrodžių netoliese.
Nors kartą gausybė veidrodžių parduotuvėje pravertė. Ir iš tiesų, mano lūpos buvo lyg popierius.
-Nesijaudinkit man tikrai viskas gerai,- šyptelėjau nusikosėdama.- Vakar šiek tiek peršalau.
-Ar Zayn žino apie tai?- įtariai žvelgė Niall.
-Ne. Ir jis to neturi sužinoti,- iš karto pridūriau, žinodama, kad jie nelaiko liežuvio už dantų.
-Jūs susipykot, aš taip ir žinojau. Vakar per vakarienę jūs elgėtės tikrai keistai,- Waliyha ir toliau kalbėjo, tačiau mano žvilgsnį užkliudė pažįstamas siluetas.
-Mielai dar paplepėčiau, tačiau jau tikrai turiu eit,- šyptelėjau.
-Rūpinkis savimi arba kitaip aš turėsiu tai pasakyti Zayn!- kiek per garsiai sušuko Waliyha.
Velnias. Užlindau už artimiausios lentynos ir tikėjausi, kad jis manęs nepastebės. Deja.
-Waliyha!- jau girdėjau jį sušunkant ir artėjant.
-Zayn, labas,- sutrikusi apsižvalgė.
Stovėjau beveik Zayn už nugaros, tačiau norėjau pasiklausyti jų pokalbio ir taip pat likti nepastebėta.
-Ar aš girdėjau savo vardą?
-Ką? Ne,- tarė Waliyha, o Niall stovėjo kaip sukaustytas.
Visi žino, kad jis nemoka meluoti.
-Niall?- žvelgė į jį Zayn.
Šūdas, šūdas, šūdas.
-Am,- numykė.
Visų dėmesį atkreipė bildesys, be abejo sukeltas manęs. Šaunuolė Em.
-Em? Ką tu čia darai?- susiraukė Zayn.
-Atėjau į parduotuvę?- tariau kaip akivaizdų faktą.
-O čia...?- nutęsė žiūrėdamas į mano nuverstų skardinių krūvą.
-Skardinės?- elgiausi lygiai taip pat, kaip ir jis.- Taigi, kodėl tu ne darbe?- galiausiai prabilau.
-Anksčiau paleido,- paprastai tarė.
-Ar tikrai Zayn? Nes Niall sakė, kad jums šiandien laisvadienis.
Zayn atsigręžė į Niall, kuris kartu su Waliyha tyliai stebėjo mūsų pokalbį.
-Man jau gana,- tariau apsisukdama ir nueidama į mašiną.
Zayn nespėjus prieiti, užvedžiau mašiną ir nuvažaviau. Nežadu klausytis dar vieno jo melo.
Sustojusi prie šviesoforo nubraukiau ašarą, netyčia nuriedėjusią mano skruostu. Nepasiduok Em, turi būti stipri. Žvilgtelėjau į veidrodėlį, vis dar pamatydama perbalusį veidą. Atsidusau. Ranka priliečiau kaktą, kuri buvo tikrai karšta.
Užsidegus žaliai, pradėjau toliau važiuoti. Įsukusi į kiemą pamačiau čia ir Zayn mašiną, kas reiškė, jog jis jau namie. Rankinėje radusi vaistus išgėriau juos ir išlipau iš mašinos.
Na ką Em, sėkmės tau, tariau mintyse, suimdama durų rankeną.