"Lonely" [Lithuanian fanfiction story]

<<2.19>>

Po mano pasakytų žodžių, Emily ilgą laiką tylėjo žiūrėdama į vieną tašką, kol galiausiai paprašė visų palikti ją vieną. Visiems išėjus iš palatos ruošiausi daryti tą patį, bet mane sustabdė jos šalti pirštai nestipriai apsiviję mano riešą.
-Pasilik,- tyliai ištarė, o aš atsisėdau atgal ant kėdės.
-Man patiko Harry?- prikando lūpą žvelgdama į mane.
-Yeah,- atsidusau menkai palinksėdamas.
-Bet...- norėjo kažką sakyti, bet greitai papurtė galvą nutildama.- Aš... Aš vis dar myliu tave ir nežinau kaip tai galėjo nutikti.
-Aš taip pat myliu tave, mažute,- ištariau, kai ji norėjo dar kažką pasakyti. Ji nusišypsojo ir šiek tiek pasikėlusi sujungė mūsų lūpas. Bučinys buvo lėtas ir pilnas jausmų. Toks, kuris parodė, kad ji tikrai vis dar myli mane. Toks, kuris visas mano svajones dėl mūsų ateities, vėl sugrąžino į savo vietas. Galiausiai pritrūkus oro teko atsitraukti, tačiau taip gavau galimybę pažvelgti į jos taip išsiilgtas nuostabias akis.
-Tu nesiskuti?- ji menkai susiraukė delnu perbraukdama per skruostą.
-Ne,- sukikenau, o ji laukė paaiškinimo kodėl.- Nebuvo priežasties, kadangi tu manęs matyti negalėjai.
Ji sukikenusi trumpam priglaudė lūpas prie manųjų ir atsitraukė patogiau įsitaisydama lovoje. Suėmiau jos ranką į savąją ir švelniai glosčiau ją, mėgaudamasis šia nuostabia akimirka. Po keliolikos minučių, ji jau buvo užmigusi, tačiau aš vistiek nepaleidau jos rankos ir ramiai sėdėdamas žiūrėjau į ją.
-Emily,- pasigirdo durų atidarymo garsas, po kurio sekė mano mylimosios vardas. Atsisukęs pamačiau į palatą įėjusius jos apsimetėlius tėvus, kurie į mane žvelgė paniekos pilnu žvilgsniu.
-Ką tu čia darai?- susiraukęs ištarė vyras.
-Tai aš turėčiau paklausti ką jūs čia darote?- tyliai, bet piktai ištariau atsistodamas ir stengdamasis nepažadinti Em.
-Mes atėjome aplankyti savo dukros,- ir vėl su savo nesąmonėm prakalbo moteris.
-Tik nereikia pasakot man pasakų. Mėnesį laiko ji pragulėjo komoje ir jūs net nepasidomėjote ja, o dabar vėl apsimesdami ją mylinčiais tėveliais, ateinate čia ir tikitės jos pripažinimo?- vos tvardžiausi nešaukęs.
-Tu neturi teisės šitaip su mumis šnekėti, vaikinuk,- paraudonavusi iš pykčio ištarė moteris.
-Jūs neturite teisės čia būti, todėl prašau išeiti gražiuoju arba pats jus iš čia išgrūsiu.
-Klausyk, tu,- ištarė vyras prieidamas prie manęs.- Emily yra mano dukra ir tu negali man aiškinti ką galiu daryti ar ko ne. Tu esi tik paprastas pasikėlęs išpuikėlis...
-Kaip jūs mane pavadinote?- nutraukiau jį vidurį sakinio.
-Zayn?- pasigirdo tylus pabudusios Em balsas. Atsisukęs į jos lovą, pamačiau ją žvelgiančią sumišusiu žvilgsniu į jos "tėvelius". Jos akys dar labiau išsiplėtė sustojusios ties vyru.
-Kas nutiko mažute?
-Tai jis,- išsigandusiai ištarė.
-Kas?- susiraukiau prieidamas prie jos.
-Jis. Jis mane pagrobė tą vakarą, kai mes susipykome.

I'm back! Bet parašiau visišką nesąmonę, todėl nesitikiu didelio vote skaičiaus.
Kol istorija buvo sustabdyta, ji surinko beveik 2000 peržiūrų! :o Ačiū visiems kas vis dar skaitot ar pradėjot skaityti ir tikiuosi, kad labai jūsų nenuvilsiu :)